Tarptautinė

 

2014 metai

PILIGRIMYSTĖ Į ARMĖNIJĄ – KRAŠTĄ, PIRMIAUSIAI PRIĖMUSĮ GERĄJĄ KRIKŠČIONYBĖS NAUJIENĄ

2014 m. rugsėjo 15-20 d. Kauno įgulos kapelionato Pastoracinės ir ekonominių reikalų tarybos narių grupė, vadovaujama Kauno įgulos kapelionato kapeliono kpt. T. Karklio, išvyko į ilgai derintą piligriminę-pažintinę kelionę į Armėniją. Šis kraštas pasirinktas neatsitiktinai. Praeitais metais lankantis kaimyninėje Gruzijoje, susipažinus su Užkaukazės tautų turtinga istorija, kultūra ir religija, gimė idėja aplankyti ir Armėniją - pirmąją valstybę, priėmusią krikščionybės Gerąją Naujieną.

Armėnija – tai pirmoji krikščioniška tauta, kuri iki šių dienų išlaikė ne tik religinį, bet ir kultūrinį savo identitetą. Pasaulyje nedaug vietų, kur senovinė architektūra taip harmoningai susilietų su gamta, kaip Armėnijoje. 

Tradiciškai armėnai save kildina iš Hajko, kuris buvo Nojaus anūkas. Istoriniais laikais armėnai gyveno į pietus nuo Kaukazo ir rytinėje Mažosios Azijos dalyje (dabartinė Turkija ir Iranas). 782 m. pr. Kr. įkurtas Jerevanas, dabartinė Armėnijos sostinė. I a. Armėnija buvo didelė regiono valstybė tarp Juodosios, Viduržemio ir Kaspijos jūrų. Vėliau Armėnija priklausė romėnams, partams, arabams, mongolams ir persams. Armėnija yra kalnų šalis – 90 proc. jos teritorijos yra aukščiau nei 1000 m virš jūros lygio, vidutinis aukštis yra 1800 m. Aukščiausia viršūnė yra užgesęs ugnikalnis Aragacas (4090 m), esantis 70 km į šiaurę nuo Jerevano. 

Dominuojanti religija Armėnijoje yra krikščionybė. Manoma, kad Armėnų Apaštališkąją Bažnyčią  40-60 m. po Kristaus gimimo įkūrė du Kristaus apaštalai: Tadas Judas ir Baltramiejus. Tai yra seniausia pasaulyje valstybinė bažnyčia ir viena seniausių krikščioniškų bendruomenių.

Armėnų Apaštališkajai Bažnyčiai vadovauja vyskupas, vadinamas katolikosu. Pagrindinis šios bažnyčios centras  - Ečmiadzinas. Apeigos bažnyčioje vykdomos armėnų kalba. 301 m. Armėnija tapo pirmąja pasaulio valstybe, kurioje krikščionybė tapo oficialia religija. Armėnų Apaštališkajai Bažnyčiai priklauso maždaug 94,7 proc. armėnų krikščionių.  4 proc. šalies gyventojų sudaro Armėnų Apaštališkajai Bažnyčiai nepriklausantys krikščionys. Šalies vakaruose gyvenantys kurdai daugiausiai praktikuoja savo tradicinę religiją – jazidizmą.

Naktį atvykę į Armėniją, piligrimai apsistojo mažame hostelyje Jerevano centre. Kasryt susibūrus bendrai maldai, piligrimai dėkojo ir prašė Aukščiausiojo palaimos ir sekmės piligrimystėje po šią krikščioniškąją šalį. Papusryčiavus piligrimų laukė pusdienio ekskursija į Armaviro regioną vakarų Armėnijoje, pagrindinį Armėnų Bažnyčios  miestą – Ečmiadziną (IV a.) , kuris įrašytas į UNESCO paveldo sąrašą. Čia piligrimai aplankė seniausią Armėnijoje Ečmiadzino katedrą - aukščiausiojo armėnų Bažnyčios vyskupo -  Katolikoso - sosto šventovę. Katedra buvo pastatyta pirmojo Armėnijos katolikoso Šv. Grigaliaus Švietėjo 303 metais po krikščionybės paskelbimo valstybine religija (301 m.) buvusios pagonių šventyklos vietoje.

Po to aplankytos šventųjų - Hripsime ir Gajane - šventovės.  Pasak legendos, moterų vienuolyne Romoje glaudėsi jaunutė armėnė Hripsime, kuri dar maža būdama pateko nelaisvėn. Išvydęs jos portretą, Romos imperatorius Diokletianas susižavėjo mergina ir įsakė ruoštis vestuvėms. Sužinojusi tai, Hripsime su draugėmis Gajane ir Šohakat pabėgo ir po ilgų klajonių grįžo į Tėvynę. Ečmiadzine žaviąją armėnę pastebėjo Armėnijos karalius Tiridatas III ir pakvietė ją į rūmus. Atmetusi ir šio monarcho meilę ir supratusi, kad neišvengs karaliaus keršto, mergina susikuria milžinišką laužą ir pasirenka herojišką mirtį. Sužinojęs apie šį merginos poelgį, karalius įtūžo ir nužudė jos drauges. Šioms armėnų kankinėms vėliau pastatytos šventovės. Šv. Gajane šventovėje piligrimus iš Lietuvos pasitiko ir  labai nuoširdžiai pabendravo šios šventovės dvasininkas.

Po pietų piligrimai tęsė pažintį su Jerevanu: aplankė Erebuni miesto, iš kurio vėliau kilo Jerevano pavadinimas, tvirtovės griuvėsius. Miestas įkurtas apie 782 m. pr. Kr. Pakilus ant aukštos kalvos aplankytas Pergalės parkas, kurio pagrindinis akcentas - didžiulis Motinos Armėnijos monumentas. Leidžiantis nuo kalno, grožėdamiesi Jerevano miesto panorama, Ararato kalno fone, svečiai apžiūrėjo dar pilnai neužbaigtą kaskadų parką, kuriame įkurtos modernaus meno galerijos.

Ankstų antrosios dienos Rytą keliautojai patraukė link Ararato kalno į Khor Virapo vienuolyną, įsikūrusį vaizdingoje Ararato lygumoje, visai netoli sienos su Turkija (8 km). Atvykus į vienuolyno prieigas, visų akys pirmiausiai nukrypo į dų snieguotomis viršūnėmis pasipuošusius kalnus. Tai Armėnijos simbolis - garsusis Araratas – dalelė to, kas visuomet susiję su Armėnija, su jos vieta tautos atmintyje ir istorijoje. Užgesusį bazalto vulkaną, stūksantį Armėnijos kalnyne, sudaro du kūgiai. Vakarinis – Didysis Araratas siekia 5165 metrus, rytinis – Mažasis – 3925 metrus. Žiemą vasarą Didžiojo Ararato viršūnę dengia amžinas sniegas.

Khor Virap vienuolyne veikė teologijos seminarija. Ji buvo armėnų krikščionių prieglobstis bei piligrimystės vieta, siejama su Šventuoju Grigaliumi Švietėju. Vienuolyno komplekse yra gilus šulinys (armėniškai Khor Virap), kuriame, pasak gidės, pagonis karalius Tiridatas III  12 metų buvo įkalinęs Šv. Grigalių Švietėją, kurį paslapčiomis maitino krikščionė moteris. Po kurio laiko karalius buvęs užkeiktas ir kentėjęs nuo nevaldomų įsiūčio priepuolių, nuo kurių jį stebuklingai išgydęs Šv. Grigalius. Todėl karalius Tiridatas atsivertęs į krikščionybę, o Šv. Grigalius tapęs pirmuoju Armėnijos Bažnyčios katolikosu. Pirmoji vienuolyno koplyčia buvo pastatyta šioje vietoje dar 642 m. Bėgant amžiams ne kartą perstatyta, jis išliko viena svarbiausių piligrimystės vietų Armėnijoje.

Vėliau svečiai apsilankė Areni vyno darykloje. Čia vynas buvo gaminamas jau prieš 6100 metų! Juk būtent armėnai yra laikomi vyno gamybos pradininkai. Be to, jie vieninteliai išlaikė nuo Urartu valstybės laikų augintas reliktines vynuogių rūšis, viena kurių – raudonosios areni vynuogės. Iš jų vynas gaminamas iki šiol. Nesudėtingas, nebrangus „Areni“ vynas yra malonus gerti, gaivus ir puikiai dera su lengvu maistu. Čia lietuvių grupė paliko savo pėdsakus.

Po to piligrimai kelionę tęsė į XIII amžiaus Noravanko vienuolyno kompleksą, esantį kanjone, turtingame reta augmenija. Važiuodami į Sevaną, keliautojai turėjo galimybę grožėtis Sevano ežeru. Tai pats didžiausias ežeras Kaukazo kalnuose, esantis 2000 m virš jūros lygio. Vakarop atvykę į Sevano pusiasalį, svečiai turėjo galimybę apsilankyti  Sevano vienuolyno komplekse ir grožėtis gražiais vaizdais į ežero pusę. Sevano ežeras - itin mėgstama armėnų poilsio vieta.

Trečiosios kelionės dienos ankstų rytą piligrimai susibūrė bendrai maldai ant Sevano  ežero kranto. Padėkoję Viešpačiui už puikią piligrimystę, už nuoširdžius žmones Arcrun ir Flora, kurie grupę lydėjo kelionėje, paprašę Aukščiausiojo palaimos ateičiai, papusryčiavę, toliau keliavo senuoju šilko keliu.

Atvykę į Lori provinciją, „Armėnišką Šveicariją“, piligrimai aplankė Odzun Šventosios Dievo Motinos bažnyčią, pastatytą VI a. Čia svečius iš Lietuvos labai šiltai sutiko šios šventovės kunigas,  pristatė šventovės istoriją, įžymybes.

Vėliau tame pačiame regione keliautojai aplankė Sanaino vienuolyno kompleksą. Vienuolynas pastatytas 966 m. X-XI a. Kiurikiano dinastijos klestėjimo laikotarpiu buvo svarbus Armėnijos kultūrinis, dvasinis ir švietimo centras. Garsėjo savo kaligrafijos bei senųjų raštų iliustratorių mokykla.

Ketvirtąją kelionės dieną piligrimai aplankė Kečaris vienuolyno kompleksą (XI-XII a.) Cachadzor mieste. Kompleksą sudaro keturios bažnyčios, vestibiulis ir dvi koplyčios. Pagrindinė šventovė dedikuota Šv. Grigaliui Švietėjui.

Po pietų keliautojai atvyko į Garni helenistinę šventyklą Kotaiko srityje, 28 km į pietryčius nuo Jerevano, Azato slėnyje (Garni tarpeklyje), netoli Garni miestelio. Šventyklą I a. mini romėnų istorikas Tacitas. Ją pastatė Armėnijos karalius Tiridatas I. Įrengta sunkiai pasiekiamoje, skardžių apsuptoje vietoje. Manoma, kad ji buvo skirta saulės dievui Mitrai. Pastatyta helenistinės architektūros stiliumi, papuošta mozaikomis. Aplink šventyklą buvo įrengta galinga tvirtovė. 1386 m. statinį nuniokojo Timūras. 1679 m. šventykla sugriuvo žemės drebėjimo metu. 1909 m. pradėti kasinėjimo darbai, o 1975 m. Garni šventykla atstatyta.

Keliaujant toliau už septynių kilometrų aplankyta viena iš švenčiausių Armėnijos vietų. Tai kalnuose pasislėpęs Gehardo vienuolynas. Vienuolynas įkurtas Grigaliaus Švietėjo iš karto po Armėnijos atsivertimo į krikščionybę. Tai buvo vienas iš svarbiausių viduramžių Armėnijos kultūrinių centrų, kuriame buvo seminarija, biblioteka, mokykla, vienuolynas. Pagrindinė šventovė pastatyta 1215 m. Zakariano dinastijos metu. Tai yra  XII-XIII a. meninių dekoracijų šedevras.

Baigiantis dienai, piligrimai keliavo į Amberd tvirtovę, pastatyta X a. 2300 m virš jūros lygio, Aragato kalnų pietinėje dalyje prie Amberd ir Arghašen upių santakos. Tvirtovė prarado savo reikšmę po Totorių invazijos ir buvo apleista. Tvirtovės šventovė buvo pastatyta 1026 m. princo Vahram Pahlavuni.

Paskutiniąją piligrimystės Armėnijoje dieną keliautojai pradėjo vizitu į Lietuvos ambasadą. Svečius iš Lietuvos maloniai sutiko ir pabendrauti pakvietė Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Armėnijos respublikoje Erikas Petrikas. Piligriminės grupės vadovas kun. Tomas Karklys pristatė piligrimus, trumpai pasidalino piligrimystės įspūdžiais ir, įteikdamas atminimo dovanėles, padėkojo ambasadoriui ir jo komandai už pagalbą, organizuojant šią Kauno įgulos kapelionato piligrimų kelionę. Tuo pačiu piligrimai padėkojo ir įteikė dovanų iš Lietuvos kelionės gidei Florai ir palydovui Arcrun, kurie labai nuoširdžiai pristatė savo šalį ir padėjo įgyvendinti piligrimams kelionės tikslus. AČIŪ JIEMS!

Po pietų piligrimai tęsė pažintį su Armėnija sostinėje Jerevane: aplankė unikalią senųjų rankraščių saugyklą Matenadaran – čia saugoma 16 tūkstančių retų senovinių raštų kolekcija.  Su Armėnijos istorija susipažino, apsilankydami Armėnijos istorijos muziejuje.

Kelionės pabaigai pilni jaudulio ir truputį liūdni, kad piligrimystė baigėsi, keliautojai susibūrė į restoraną „Kaukazo belaisvė“ Jerevano centre. Čia dalindamiesi kelionės įspūdžiais ir dėkodami vietiniams palydovams už puikiai praleistą laiką, vakarieniavo ir ruošėsi kelionei namo.

Kauno įgulos kapelionato informacija

 

 

2013 metai 

Piligrimystė Gruzijoje – ankstyvosios rytų krikščionybės oazėje

Tęsdami  2009 metais pradėtą tarptautinę piligrimystę, Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios Pastoracinės ir ekonominių reikalų tarybų nariai šiemet  savo kelionės  tikslu pasirinko Gruziją. 

Ir neatsitiktinai... Juk gruzinai, kaip ir armėnai, anksčiausiai priėmė krikščionybę. Iki šiol Gruzijoje yra gerbiama uolioji misionierė - šventoji Nina, IV-ajame amžiuje atnešusi krikščionybę į šią šalį. Šalyje gausu krikščioniškųjų relikvijų.

Kelionės metu buvo aplankytos pačios seniausios su krikščionybe susijusios vietos Tbilisyje ir netolimuose regionuose. Sioni katedroje (VIII a.) saugoma didžiausia Gruzijos šventenybė – šv. Ninos kryžius, padarytas iš dviejų vynuogienojo šakelių, surištų jos plaukais.

Seniausia išlikusi bažnyčia Tbilisyje, Anchiskhati bazilika (VI a.), pavadinimą gavo XVII a. Pavadinimas „Anchiskhati“ susideda iš gruziniškų žodžių „Anchis“ (Anchi – miestas Gruzijoje) ir „khati“ (ikona). Senoviniame Gruzijos mieste Anchi buvo saugoma ikona, kuri, bandant ją išgelbėti nuo nuolat miestą puldinėjančių turkų, buvo pervežta į Tbilisį, į šią baziliką. Šiuo metu ši ikona saugoma Gruzijos meno muziejuje. Nacionalinės galerijos Aukso fondo salėje gausybė neįtikėtino senumo, tobulos emalio technikos ir kalybos ikonų... Tai išties puiki vieta sužinoti apie Gruzijos ikonografijos raidą.

Kelionės į UNESCO paveldui priklausančią senąją Gruzijos sostinę - Mtskhetą - metu  aplankėme Džvari vienuolyną - VI amžiaus gruzinų stačiatikių vienuolyną.  Žodis „džvari“ gruzinų kalboje reiškia kryžių. Manoma, kad būtent čia IV a. pradžioje  šv. Nina pastatė didelį medinį kryžių tuomet buvusioje pagonių šventykloje.

Netoliese esanti Svetitskhoveli katedra - vienas iš didžiausių religinių traukos centrų Gruzijoje, turinti ypatingą istoriją.  Pasak gruzinų padavimo, būtent čia saugoma svarbiausia relikvija - Kristaus mantija, kurios dėka Gruzijos žemė laikoma viena švenčiausių krikščionybės vietų.  Mantija saugoma Mtskhetoje kaip krikščionybės vientisumo ir gruzinų tautos vienybės Kristuje simbolis. Ją iš Jeruzalės į Gruziją pargabeno senojoje sostinėje Mtskhetoje gyvenęs žydas, vardu Elias, kurio sesuo  Sidonija, vos  palietus apsiaustą, mirė nuo emocijų glūdėjusių šventame rūbe. 

Nepaisant šalto oro ir itin atšiauraus vėjo, nepakartojamą įspūdį padarė netoli Šilko kelio esantis miestas-tvirtovė - Uplistsikhe. Miestas yra išskaptuotas uoloje, stūksančioje ant aukšto Mtkvari upės šlaito. Įdomu tai, kad šis miestas, atsiradęs dar prieš mūsų erą, atrastas tik XX amžiaus viduryje.

Kelionės po Kakhetiją metu aplankėme kalnų miestelius: Alaverdį ir Sighnakhį. Ramybės ir apmąstymo akimirkų galėjome patirti Bodbe vienuolyne, kuriame palaidota šv. Nina.

Aplankę daugybę senųjų krikščioniškųjų Gruzijos paminklų, skyrėme šiek tiek laiko ir šiuolaikiniam atsinaujinusiam Tbilisiui pažinti. Su ypatingu susidomėjimu apžiūrėjome Vilniaus skverelį, kurį 2009 metais atidarė Lietuvos respublikos  prezidentas Valdas  Adamkus ir Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis. Pasivaikščiojome centriniu Abanotubani rajonu, apžiūrėjome Šventosios M. Marijos Metekhi bažnyčią (XIII a.),  Narikala tvirtovę (IV a.). Žavėjomės didinga Sameba bažnyčia, už Gruzijos žmonių suaukotus pinigus pastatyta 2004 m., aplankėme Panteoną, kuriame palaidotos žymios Gruzijos asmenybės.

Ypatingą dėmesį piligrimams iš Lietuvos parodė Tbilisyje reziduojantys Lietuvos ambasadorius Jonas Paslauskas su žmona Dalia bei  Lietuvos gynybos atašė Pietų Kaukaze plk. ltn. Dainius Katilius su žmona Violeta. Gynybos atašė  ir jo žmonos rūpesčiu  apsigyvenome Tbilisio Caritas organizacijoje, kur mums buvo sudarytos puikios sąlygos rytinei maldai, pabendravimui su ten besilankančiais dienos centro vaikais. Visą  kelionės programą sudarė ir kiekviename žingsnyje mus tarsi gerasis angelas globojo ponia Violeta.  Savo istorinėmis žiniomis apie  Gruzijos raidą pasidalino ponia Dalia.

Labai šiltai patį pirmąjį vakarą priimti Lietuvos ambasadoriaus rezidencijoje buvome nustebinti ne tik susirinkusių Lietuvos bendruomenės, gyvenančios Gruzijoje,  narių, bet ir dainininkės Šorenos pasirodymu. Turėjome progą pabendrauti bei kartu su ja sudainuoti žinomą gruzinų dainą „Suliko“.

Atsižvelgiant į kelionės tikslus, nesitenkinome vien tik rytinėmis kapeliono aukojamomis Šv. Mišiomis savo piligriminėje grupėje. Paskutinę buvimo Gruzijoje dieną į katalikiškąją bažnyčią Šv. Mišioms pakvietėme Tbilisyje gyvenančius mūsų tautiečius. Ypatingos emocijos ir išgyvenimai supo visus - ir mus, piligrimus, ir po kelis dešimtmečius Gruzijoje gyvenančius lietuvius, susikibus rankomis ir bendrai prašančius Dievo palaimos. Gitaros garsų lydima malda dvelkė ypatingu nuoširdumu ir dvasingumu. Net ir pasibaigus pamaldoms, nesinorėjo skirstytis  – vietiniai lietuviais mielai norėjo pasidalinti mintimis, pabendrauti su mumis.

Mūsų kelionę apvainikavo priėmimas pas gynybos atašė. Susirinkę vėlai vakare, ruošėmės kartu sulaukti ankstyvo ryto,  kuomet bus laikas judėti namų link. Po intensyvios dienos apžiūrinėjant Tbilisį, jaudinančių Mišių su Gruzijos lietuvių bendruomene, rodės, nebus jėgų jokiam vakarėliui, juolab, kad  vakaras žadėjo būti ilgas.  Tačiau, besivaišindami gruziniškos virtuvės patiekalais, prisimindami ką tik išgyventas akimirkas, juokaudami  ir dainuodami lietuviškas dainas, net nepajutome kaip išaušo rytas. Rytas grįžti namo, širdyse išsivežant dalelę Gruzijos, jos žmonių svetingumo, dalelę jų tikėjimo stiprumo.

Virginija Subačienė ir  Gintautas Deksnys

Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) Pastoracinės ir ekonominių reikalų tarybos nariai

2012 metai

Piligrimystė: Maltos ordino šviesoje

Apie 30-uosius metus po Kristaus atsitiktinumo dėka Maltoje kalėjęs Šv. Paulius ir šiai nuostabiai salai atnešęs Gerąją Naujieną, skelbęs Evangeliją, kurios vedini Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios pastoracinės ir ekonominių reikalų tarybos nariai 2012 m. rugsėjo-spalio mėnesių sandūroje leidosi piligrimystei šventųjų keliais Maltoje.

Malta pasirinkta neatsitiktinai kaip religingiausia Europos sąjungos valstybė, kurioje didžioji gyventojų dalis yra katalikai. Piligriminėje kelionėje dalyvavo Lietuvos karinių oro pajėgų, Karo kartografijos centro, Karo policijos, Viešojo saugumo tarnybos, Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos ir Kauno apskrities viešosios bibliotekos atstovai. Kelionei vadovavo Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios rektoriaus pagalbininkas kunigas Artūras Kazlauskas. Maltoje piligrimystę organizavo Maltos kariuomenės kapelionas kunigas Joe Meli.

Malta yra įspūdingo grožio ir turtingo istorinio paveldo sala. Joje susipina ir į vieną visumą susilieja finikiečių, romėnų, arabų, turkų, italų ir britų kultūros. Šalyje gausu bažnyčių, muziejų, senovinių šventyklų, fortų, katakombų ir kitų lankytinų vietų, kurias papildo įstabus kraštovaizdis ir natūraliai susiformavę uolėtos pakrantės vaizdai.
Kunigas Joe Meli yra puikus istorijos žinovas, pristatęs mums vertingiausius Maltos istorijos ir kultūros paveldo objektus. Didžiausią įspūdį paliko akmeninės Neolito laikotarpio Hagar Qim ir Mnajdra šventyklos, kurios yra senesnės nei Egipto piramidės ar Anglijos Stounhendžas, Šv. Pauliaus katakombos, Gozo sala, šalies sostinė Valleta ir senoji sostinė Mdina.

Per itin trumpą laiką spėjome susipažinti ir su kai kuriomis Maltos kariuomenės rūšimis lankydamiesi Maltos kariuomenės Karinėse oro ir jūrų pajėgose, dalyvavome ekskursijoje Prezidento ir Parlamento rūmuose, priėmime pas Maltos kariuomenės vadą. Kelionės metu, spalio 3 d., vyko Maltos kariuomenės šventė, kuri minėta iškilmingomis mišiomis Šv. Jono katedroje (Valetoje, Maltos sostinėje).

2013 m rugsėjo mėnesyje piligrimų grupė iš Maltos kariuomenės atvyksta į Lietuvą.

Edita Urbonavičienė ir Gintautas Deksnys          

Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) Pastoracinės ir ekonominių reikalų tarybos nariai

 

2009 metai

Kauno įgulos karių grupė dalyvavo piligriminėje kelionėje į Vatikaną 

Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios Pastoracinės ir ekonominių reikalų tarybos, tvirtinamos Kauno įgulos viršininko įsakymu, nariai iš įvairių Kauno įgulos karinių vienetų ir sukarintų institucijų savo iniciatyva įgyvendino seniai sumanytą planą, – vykti į susitikimą su Šv. Tėvu Benediktu XVI. 15 asmenų piligriminė grupė, vadovaujama kun. Artūro Kazlausko, į kelionę išvyko lapkričio 3 d.

Romoje piligrimai iš Lietuvos kariuomenės apsistojo Villa Lituania, rūpestingai pritaikytai maldininkams ir poilsiautojams. Šį pastatą, esantį Via Casalmonferrato 20, nupirko Amerikos lietuvis klebonas prelatas A. Briška ir nuo 1946 m. rudens čia įsikūrė Popiežinė lietuvių kolegija, kur lig šiol šeimininkauja Šv. Šeimos seserys.

Lapkričio 4 d. Lietuvos piligrimai dalyvavo susitikime su Šv. Tėvu Benediktu XVI Šv. Petro aikštėje, kurios projektavimo darbai istorijos eigoje tiesiogiai susiję su Šv. Petro bazilikos statyba. Ši aikštė yra viena iš didžiausių pasaulyje (greta Rūmų aikštės S. Peterburge ir Santarvės aikštėje Paryžiuje) – jos plotas 3.5 hektaro. Tai aikštė prieš pastatą, skirta išryškinti Šv. Petro (it. La Basilica di San Pietro in Vaticano) bazilikos tūrį, kurios erdvė aprėminta puošnia ramių forma, vieningo orderio, savo masteliu atitinkančia milžinišką bazilikos tūrį, kolonada. Lankytasi Šv. Petro bazilikos – pagrindinėje Romos katalikų bažnyčios šventovėje Romoje, Vatikano valstybėje, vienoje iš keturių Romos bazilikų, didžiausioje pasaulyje katalikų bažnyčių, pavadintoje pirmojo popiežiaus, apaštalo Petro vardu.

Po Šv. Tėvo palaimino, dalyvaujant daugiatūkstantinei piligriminei miniai, grupės vadovo kun. Artūro Kazlausko ir Romoje studijuojančių kunigų dėka piligrimai pabuvojo Šv. Petro bazilikoje, kuri pastatyta toje pačioje vietoje, kur anksčiau beveik 1200 metų buvo imperatoriaus Konstantino statydinta pirmoji apaštalui Petrui dedikuota bazilika. Naujoji Šv. Petro bazilika buvo suprojektuota taip, kad jos centras būtų toje pačioje vietoje kaip ir senosios bazilikos, tai yra virš tos vietos, kur buvo palaidotas apaštalas Petras.

Karinių oro pajėgų viešųjų ryšių vyriausiasis specialistas Gintautas DEKSNYS