Nota dėl dirbtinio intelekto ir žmogaus intelekto santykio

I. Įvadas

1. Pasitelkdami seną ir naują [Antiqua et nova] išmintį (plg. Mt 13, 52), esame kviečiami atsiliepti į šiandienos iššūkius bei galimybes, kylančias dėl mokslo ir technologijų pažinimo, ypač dėl pastaruoju metu plėtojamo dirbtinio intelekto (DI). Pagal krikščioniškąją tradiciją intelekto dovana laikoma esminiu aspektu, atspindinčiu žmogaus sukūrimą „pagal Dievo paveikslą“ (plg. Pr 1, 27). Bažnyčia, remdamasi integraliu požiūriu į žmogų ir suvokdama pašaukimą „dirbti“ ir „rūpintis“ žeme (plg. Pr 2, 15), pabrėžia, kad intelekto dovana turėtų reikštis atsakingu naudojimusi racionalumu ir techniniais gebėjimais tarnaujant sukurtajam pasauliui.

2. Bažnyčia skatina mokslo, technikos, menų ir visų kitų žmogiškosios veiklos sričių pažangą ir laiko, kad visa tai iš dalies išreiškia „vyro ir moters bendradarbiavimą su Dievu tobulinant regimąją kūriniją“ [1]. Pasak Siracido, Dievas „suteikia mirtingiesiems žinojimą, kad būtų pašlovintas savo nuostabiais darbais“ (Sir 38, 6). Žmogiškieji gebėjimai ir kūrybiškumas kyla iš Dievo ir, tinkamai naudojami, šlovina Dievą, atspindėdami jo išmintį ir gerumą. Todėl, kai keliame klausimą, ką reiškia „būti žmogumi“, dera apsvarstyti ir mūsų mokslinius bei technologinius gebėjimus.

3. Būtent tokiu požiūriu šioje Notoje aptariami DI keliami antropologiniai ir etiniai klausimai; šie klausimai ypač aktualūs, nes vienas iš šios technologijos tikslų yra imituoti ją sukūrusio žmogaus intelektą. Skirtingai nei daugelį kitų žmogaus kūrinių, dirbtinį intelektą galima apmokyti pasitelkiant žmogaus kūrybos produktus ir tokiu būdu generuoti naujus „artefaktus“ taip greitai ir meistriškai, kad tai dažnai prilygsta žmogaus gebėjimams arba juos pranoksta. Pavyzdžiui, DI gali kurti tekstą ar vaizdus, kurių neįmanoma atskirti nuo žmogaus sukurtų kompozicijų, todėl tai kelia rūpestį dėl galimos DI įtakos didėjančiai tiesos krizei viešajame diskurse. Be to, DI technologijos sukurtos taip, kad savarankiškai mokytųsi ir priimtų tam tikrus pasirinkimus, prisitaikydamos prie naujų situacijų ir pateikdamos sprendimus, kurių nenumatė jų programuotojai, taigi iškyla esminių etinės atsakomybės ir saugumo problemų, turinčių platesnių pasekmių visai visuomenei. Ši nauja situacija verčia žmoniją susimąstyti apie savo tapatybę ir vaidmenį pasaulyje.

4. Visuotinai sutariama, kad dirbtinis intelektas žymi naują ir reikšmingą žmonijos santykio su technologijomis etapą, nes yra epicentre to, ką popiežius Pranciškus pavadino „epochiniu virsmu“ [2]. DI įtaka visame pasaulyje jaučiama įvairiose srityse, įskaitant tarpasmeninius santykius, švietimą, darbą, meną, sveikatos priežiūrą, teisę, karybą ir tarptautinius santykius. Kadangi dirbtinis intelektas ir toliau daro sparčią pažangą, labai svarbu apsvarstyti jo antropologines ir etines pasekmes. Siekiama ne tik sumažinti riziką ir užkirsti kelią žalai, bet ir užtikrinti, kad jo taikymas skatintų žmonijos pažangą ir bendrąjį gėrį.

5. Siekdama pozityviai prisidėti prie svarstymų apie dirbtinį intelektą ir atsiliepdama į popiežiaus Pranciškaus raginimą atnaujinti „širdies išmintį“ [3], Bažnyčia dalijasi savo patirtimi ir Notoje pateikia apmąstymus, kuriuose daugiausia dėmesio skiriama antropologinei ir etinei sritims. Bažnyčia yra įsipareigojusi aktyviai dalyvauti bendrose diskusijose šiais klausimais ir ragina tuos, kuriems patikėta užduotis perduoti tikėjimą (tėvus, mokytojus, ganytojus ir vyskupus), rūpestingai ir dėmesingai nagrinėti šiuos neatidėliotinus klausimus. Nors šis dokumentas skirtas pirmiausia jiems, jis taip pat turėtų būti prieinamas platesnei visuomenei, ypač tiems, kurie pritaria įsitikinimui, kad mokslo ir technikos pažanga turėtų būti nukreipta į tarnavimą žmogui ir bendrajam gėriui [4].

6. Šiuo tikslu pirmiausia verta išskirti, kaip „intelekto“ sąvoka taikytina DI ir žmogaus atžvilgiu. Pirmiausia apsvarstoma krikščioniškoji žmogaus intelekto perspektyva ir siūlomas bendras apmąstymų pagrindas, grindžiamas Bažnyčios filosofine ir teologine tradicija. Po to pateikiamos tam tikros gairės siekiant užtikrinti, kad plėtojant ir naudojant dirbtinį intelektą būtų gerbiamas žmogaus orumas ir skatinamas visapusiškas žmogaus ir visuomenės vystymasis.

II. Kas yra dirbtinis intelektas (DI)?

7. Intelekto sąvokos taikymas DI kontekste ilgainiui vystėsi, remtasi įvairių disciplinų idėjomis. Nors šios raidos ištakos siekia praėjusius šimtmečius, svarbus jos momentas buvo 1956 m., kai JAV informatikas Johnas McCarthy Dartmuto universitete surengė vasaros seminarą „dirbtinio intelekto“ problemai nagrinėti, šią problemą jis apibrėžė kaip „siekį priversti mašiną elgtis taip, kad tai būtų laikoma protinga elgsena, jei taip elgtųsi žmogus“ [5]. Šiuo seminaru buvo pradėta mokslinių tyrimų programa, kurios tikslas – panaudoti mašinas, kad jos galėtų atlikti užduotis, paprastai siejamas su žmogaus intelektu ir protingu elgesiu.

8. Nuo to laiko šios srities tyrimai sparčiai vystėsi, buvo sukurtos sudėtingos sistemos, galinčios atlikti labai sudėtingas užduotis [6]. Šios vadinamosios „siaurojo DI“ (narrow AI) sistemos paprastai skirtos konkrečioms ir ribotoms užduotims atlikti, pavyzdžiui, versti iš vienos kalbos į kitą, prognozuoti audros eigą, klasifikuoti atvaizdus, siūlyti atsakymus į klausimus arba generuoti vaizdus pagal vartotojo pageidavimą. Nors DI studijų srityje yra įvairių „intelekto“ apibrėžčių, dauguma šiuolaikinių sistemų, ypač tų, kuriose naudojamas mašininis mokymasis, remiasi statistinėmis išvadomis, o ne logine dedukcija. Analizuodamas didelius duomenų rinkinius ir ieškodamas dėsningumų, dirbtinis intelektas gali „nuspėti“ [7] jų poveikį ir pasiūlyti naujų tyrimo krypčių, taip imituodamas tam tikrus kognityvinius procesus, būdingus žmogaus gebėjimui spręsti problemas. Tai tapo įmanoma dėl kompiuterinių technologijų (pavyzdžiui, neuroninių tinklų, neprižiūrimo mašininio mokymosi ir evoliucinių algoritmų) pažangos ir įrangos (pavyzdžiui, specializuotų procesorių) naujovių. Šios technologijos leidžia dirbtinio intelekto sistemoms reaguoti į skirtingus žmogaus įvedamus stimulus, prisitaikyti prie naujų situacijų ir net pasiūlyti naujoviškų sprendimų, kurių pirminiai programuotojai nebuvo numatę [8].

9. Dėl tokios sparčios pažangos daugelis darbų, kuriuos anksčiau atlikdavo tik žmonės, dabar patikėti dirbtiniam intelektui. Tokios sistemos gali papildyti ar net pakeisti žmogaus gebėjimus daugelyje sričių, ypač atliekant tokias specializuotas užduotis kaip duomenų analizė, vaizdų atpažinimas ir medicininė diagnostika. Nors kiekviena „siauroji“ DI taikymo sritis yra skirta konkrečiai užduočiai atlikti, daugelis mokslininkų tikisi sukurti vadinamąjį dirbtinį bendrąjį intelektą (Artificial General Intelligence, AGI), t. y. vieną sistemą, kuri, veikdama visose pažinimo srityse, galėtų atlikti bet kokią žmogaus proto galimybes atitinkančią užduotį. Kai kurie teigia, kad toks DI kada nors galėtų pasiekti „superintelekto“ lygį, pranokti žmogaus intelektinius gebėjimus arba dėl biotechnologijų pažangos prisidėti siekiant „superilgaamžiškumo“. Kiti baiminasi, kad dėl šios galimybės, nors ir hipotetinės, vieną dieną gali būti nustelbtas pats žmogus, o dar kiti palankiai sveikina šią galimą transformaciją [9].

10. Šis ir daugelis kitų požiūrių šia tema grindžiamas netiesiogine prielaida, kad žodis „intelektas“ turėtų būti vartojamas vienodai ir kalbant apie žmogaus intelektą, ir apie dirbtinį intelektą. Vis dėlto atrodo, jog tai neatspindi šios sąvokos prasminės apimties. Iš tiesų žmogaus intelektas yra gebėjimas, susijęs su žmogumi kaip visuma, o DI kontekste jis suprantamas kaip funkcija, dažnai darant prielaidą, kad žmogaus protui būdingą veiklą galima išskaidyti į skaitmeninius veiksmus, kuriuos mašinos irgi galėtų atkartoti [10].

11. Šią funkcinę perspektyvą iliustruoja Turingo testas, pagal kurį mašinai pripažįstama „intelekto“ savybė, jei žmogus nesugeba atskirti jos elgesio nuo kito žmogaus elgesio [11]. Tačiau šiame kontekste sąvoka „elgesys“ siejamas su konkrečiomis intelektinėmis užduotimis, o neatsižvelgiama į visą žmogiškosios patirties platumą, apimantį ir gebėjimą abstrahuoti, ir emocijas, kūrybiškumą, estetinį, moralinį bei religinį jausmą; taip pat nepaisoma žmogaus protui būdingos raiškos įvairovės. Taigi DI atveju sistemos „intelektas“ – metodologiškai, bet kartu ir redukcionistiškai – vertinamas pagal jos gebėjimą generuoti atitinkamus, su žmogaus intelektu siejamus atsakymus, neatsižvelgiant į tai, kaip tie atsakymai generuojami.

12. Ištobulintos DI funkcijos suteikia jam sudėtingų gebėjimų atlikti užduotis, bet ne gebėjimą mąstyti [12]. Šis skirtumas yra labai svarbus, nes tai, kaip apibrėžiamas „intelektas“, neišvengiamai lemia, kaip suprantame žmogaus mąstymo ir šios technologijos santykį [13]. Norint tai suvokti, verta prisiminti, kad filosofinės tradicijos ir krikščioniškosios teologijos turtingas paveldas siūlo gilesnį ir visapusiškesnį požiūrį į intelektą, kuris savo ruožtu yra labai svarbus Bažnyčios mokymui apie žmogaus prigimtį, orumą ir pašaukimą [14].

III. Intelektas filosofinėje ir teologinėje tradicijoje

Protingumas (racionalumas)

13. Nuo pat ankstyvųjų žmonijos apmąstymų apie save protui teko pagrindinis vaidmuo siekiant suprasti, ką reiškia būti „žmogumi“. Aristotelis teigė, kad „visi žmonės iš prigimties trokšta pažinti“ [15]. Šis žmogaus pažinimas, kuriam būdingas gebėjimas abstrahuoti suvokiant daiktų prigimtį ir prasmę, skiria jį nuo gyvūnų pasaulio [16]. Filosofai, teologai ir psichologai, norėdami tiksliai užčiuopti intelekto prigimtį, taip pat nagrinėjo, kaip žmogus supranta pasaulį drauge būdamas jo dalimi, tiesa, užimdamas jame savitą vietą. Šių tyrimų dėka susiformavo krikščioniškosios tradicijos samprata, pagal kurią žmogus suvokiamas kaip būtybė, sudaryta iš kūno ir sielos: abu sandai orientuoti į juos pranokstančią tikrovę [17].

14. Klasikinėje tradicijoje intelekto sąvoka dažnai nusakoma viena kitą papildančiomis sąvokomis: „protas“ (ratio) ir „intelektas“ (intellectus). Tai nėra atskiri gebėjimai, bet, kaip aiškina šventasis Tomas Akvinietis, du to paties intelekto veikimo būdai: „sąvoka intelektas (supratingumas) išreiškia vidinį skverbimąsi į tiesą, o protas nusako tyrimą ir diskursyvų procesą“ [18]. Šis glaustas apibūdinimas atskleidžia du esminius ir viena kitą papildančius žmogaus intelekto aspektus: intellectus reiškia tiesos intuiciją, t. y. jos užčiuopimą proto „akimis“, kuris yra pirmesnis už argumentaciją ir ją pagrindžia; o ratio susijęs su pačiu samprotavimu, t. y. diskursyviu ir analitiniu procesu, vedančiu prie sprendimo. Intelektas ir protas kartu sudaro du aspektus viename intelligere akte, kuris būdingas „žmogaus, kaip tokio, veikimui“ [19].

15. Apibūdinti žmogų kaip „protingą“ (racionalią) būtybę nereiškia apriboti jį konkrečiu mąstymo būdu; veikiau tai reiškia pripažinti, kad gebėjimas intelektualiai suprasti tikrovę formuoja ir persmelkia visą jo veiklą [20]. Nepriklausomai nuo to, ar šiuo gebėjimu naudojamasi geru ar blogu tikslu, jis yra neatsiejamas žmogaus prigimties aspektas. Šia prasme „žodis rationalis aprėpia visus žmogaus gebėjimus: tiek pažinimą ir supratimą, tiek norą, meilę, pasirinkimą ir troškimą. Sąvoka rationalis taip pat žymi visus kūno gebėjimus, glaudžiai susijusius su minėtaisiais“ [21] Tokia plati perspektyva išryškina, kad žmoguje, sukurtame „pagal Dievo paveikslą“, racionalumas integruojamas taip, kad išaukština, formuoja ir perkeičia tiek žmogaus valią, tiek veiksmus [22].

Įkūnijimas

16. Krikščioniškajame mąstyme intelektiniai gebėjimai suvokiami atsižvelgiant į integralios antropologijos kontekstą, kuriame žmogus suprantamas kaip iš esmės kūne esanti būtybė. Žmoguje dvasia ir materija „nėra dvi sujungtos prigimtys, bet, būdamos suvienytos, sudaro vieną prigimtį“ [23]. Kitaip tariant, siela nėra tik kūne esanti nemateriali asmens „dalis“, kaip ir kūnas nėra subtilios ir neapčiuopiamos „šerdies“ išorinis apvalkalas; visa žmogiškoji būtybė tuo pat metu yra ir materiali, ir dvasinė. Toks mąstymas atspindi Šventojo Rašto mokymą, kuriame žmogaus asmuo suvokiamas kaip būtybė, išgyvenanti santykį su Dievu ir kitais žmonėmis – grynai dvasinės plotmės santykį – įkūnytame būvyje ir per jį [24]. Gilią šio būvio prasmę dar labiau nušviečia Įsikūnijimo slėpinys, per kurį pats Dievas prisiėmė mūsų kūną, kuris „tapo be galo sukilnintas“ [25].

17. Nors ir giliai įsišaknijęs kūniškame būvyje, žmogus pranoksta materialųjį pasaulį dėl savo sielos, kuri „yra tarsi horizonte, kur susilieja amžinybė ir laikas“ [26]. Sielos plotmei priklauso intelekto gebėjimas siekti transcendencijos ir laisvos valios savivoka, dėl kurių žmogus yra „dieviškojo proto šviesos dalininkas“ [27]. Nepaisant to, žmogaus dvasia savo įprastinio pažinimo būdo neįgyvendina be kūno [28]. Taigi žmogaus intelektiniai gebėjimai yra neatsietini nuo antropologijos, suvokiančios žmogų kaip „sielos ir kūno vienovę“ [29]. Toliau bus plėtojami kiti šio požiūrio aspektai.

 Grindžiamas santykiu

18. Žmonės „iš prigimties yra skirti tarpasmeninei bendrystei“ [30]: jie turi gebėjimą pažinti vienas kitą, dovanoti save iš meilės ir bendrauti su kitais. Todėl žmogiškasis intelektas nėra izoliuotas gebėjimas, jis įgyvendinamas santykiuose, visapusiškai pasireiškia per dialogą, bendradarbiavimą ir solidarumą. Mokomės kartu su kitais, mokomės per kitus.

19. Žmogaus nukreiptumas į santykį galiausiai remiasi vieno ir trejybinio Dievo amžinąja savidava –Jo meilė atsiskleidžia ir per kūrimą, ir per atpirkimą [31]. Žmogus pašauktas „pažinimu ir meile dalyvauti Dievo gyvenime“ [32].

20. Toks kvietimas į bendrystę su Dievu neišvengiamai susijęs su kvietimu į bendrystę su kitais. Meilės Dievui nevalia atskirti nuo meilės artimui (plg. 1 Jn 4, 20; Mt 22, 37–39). Malonės dėka krikščionys dalyvauja Dievo gyvenime, taip pat seka Kristumi, dosniai dalijančiu dovanas (plg. 2 Kor 9, 8–11; Ef 5, 1–2), laikydamiesi jo įsakymo: „Kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą“ (Jn 13, 34) [33]. Meilė ir tarnystė atkartoja dieviškojo gyvenimo vidinę savidavą, o per tai pranoksta savanaudiškumo ribas ir siekia visapusiškiau atsiliepti į žmogaus pašaukimą (plg. 1 Jn 2, 9). Įsipareigojimas rūpintis vienas kitu yra kilnesnis dalykas už daugybę žinių, nes „jei pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą [...], bet neturėčiau meilės, – nieko nelaimėčiau“ (1 Kor 13, 2).

Santykis su tiesa

21. Žmogaus intelektas galiausiai yra „Dievo dovana tiesai suvokti“ [34]. Dvejopai, kaip intellectus ir kaip ratio, jis įgalina žmogų įsiskverbti į tikrovės apraiškas, pranokstančias paprastą juslinę patirtį ar naudingumą, nes „tiesos troškimas yra neatsiejama žmogaus prigimties dalis. Žmogaus protui įgimta klausti, kodėl daiktai yra tokie, kokie yra“ [35]. Žmogaus intelektas, pranokdamas  empirinių duomenų ribas, „įstengia su tikrumu pasiekti mąstomąją realybę“ [36]. Net jei tikrovė lieka pažįstama tik iš dalies, „tiesos troškimas ragina protą eiti dar toliau; atrodytų, protas net stebisi, kad jo gebėjimai visada yra didesni nei tai, ką jis jau yra pasiekęs“ [37]. Nors pati Tiesa pranoksta žmogaus intelekto ribas, vis dėlto ji nenugalimai jį traukia [38], ir šios traukos skatinamas žmogus ieško „gilesnės tiesos“ [39].

22. Šis įgimtas potraukis ieškoti tiesos ypatingu būdu reiškiasi per žmogui tipingus semantinio suvokimo ir kūrybiškumo gebėjimus [40], per kuriuos ši paieška vykdoma „žmogaus asmens orumą ir visuomeninę jo prigimtį atitinkančiu būdu“ [41]. Be to, kad artimo meilė būtų autentiška ir visuotinė, būtina stabili orientacija į tiesą [42].

23. Tiesos ieškojimas iškiliausiu būdu pasirodo tuomet, kai atsiveriama tikrovės apraiškoms, pranokstančioms fizinį ir sukurtąjį pasaulį. Dieve visos tiesos įgyja savo aukščiausią ir pirminę prasmę [43]. Patikėti save Dievui yra „esminio apsisprendimo momentas, įpareigojantis visą asmenį“ [44]. Taip asmuo iki galo įgyvendina savo pašaukimą: „protas ir valia aiškiausiai parodo savo dvasinę prigimtį, įgalindami subjektą įvykdyti aktą, kuriuo būtų visiškai įkūnyta jo asmeninė laisvė“ [45].

Prižiūrėti pasaulį

24. Pagal krikščioniškąjį tikėjimą kūrinija laikoma laisvu trejybinio Dievo aktu; šventasis Bonaventūra Banjoredžietis aiškino, kad Dievas visus dalykus sukūrė „ne savo garbei didinti, bet jai atskleisti ir ja pasidalyti“ [46]. Kadangi Dievas kuria pagal savo Išmintį (plg. Išm 9, 9; Jer 10, 12), sukurtajam pasauliui būdinga vidinė tvarka, atspindinti Jo planą (plg. Pr 1; Dan 2, 21–22; Iz 45, 18; Ps 74, 12–17; 104) [47], kuriame žmonės pašaukti atlikti ypatingą vaidmenį: prižiūrėti pasaulį ir juo rūpintis [48].

25. Dieviškojo Kūrėjo rankomis suformuotas, pagal Dievo paveikslą sukurtas žmogus išgyvena savo tapatybę „prižiūrėdamas“ ir „puoselėdamas“ (plg. Pr 2, 15) kūriniją, naudodamasis savo protu ir įgūdžiais, pagelbėdamas ir padėdamas jai vystytis pagal Tėvo planą [49]. Taip žmogaus intelektas atspindi dieviškąjį Intelektą, kuris sukūrė visus dalykus (plg. Pr 1–2; Jn 1) [50], nuolat juos palaiko ir veda į galutinį tikslą Jame [51]. Be to, žmonės pašaukti plėtoti savo gebėjimus mokslo ir technikos srityje, nes per juos šlovinamas Dievas (plg. Sir 38, 6). Todėl žmonės, palaikydami tinkamą santykį su kūrinija, viena vertus, pasitelkia savo protą ir įgūdžius, kad bendradarbiautų su Dievu vedant kūriniją į tikslą, kuriam Jis ją pašaukė [52], kita vertus, pats sukurtasis pasaulis, kaip pastebi šventasis Bonaventūra, padeda žmogaus protui pamažu, „tarsi pakopomis, kilti į aukščiausiąjį principą, kuris yra Dievas“ [53].

Integralus žmogaus intelekto supratimas

26. Šiame kontekste žmogaus intelektas aiškiau atsiskleidžia kaip gebėjimas, integraliai susijęs su viso žmogaus dalyvavimu tikrovėje. Autentiškas dalyvavimas reiškia visapusišką įsitraukimą visais žmogaus būties aspektais: dvasiniu, pažintiniu, kūniškuoju ir santykiškumo pagrindu.

27. Šis domėjimasis tikrove pasireiškia įvairiais būdais, nes kiekvienas žmogus, būdamas daugialypis ir unikalus [54], stengiasi suvokti pasaulį, bendrauja su kitais, sprendžia problemas, išreiškia savo kūrybiškumą ir siekia visapusiškos gerovės, sinergiškai pasitelkdamas įvairius intelekto aspektus [55]. Tai apima loginius ir kalbinius gebėjimus, taip pat kitus sąveikos su tikrove būdus. Prisiminkime amatininko darbą – jis „turi gebėti negyvoje materijoje įžvelgti ypatingą formą, kurios kiti neįstengia pamatyti“[56], po to ją išryškinti naudodamasis savo intuicija bei įgūdžiais. Autochtonų tautoms, gyvenančioms arti žemės, dažnai būdingas gilus gamtos ir jos ciklų pajautimas [57]. Panašiai ir draugas, mokantis rasti tinkamą žodį, arba žmogus, gebantis gerai plėtoti žmogiškuosius santykius, pateikia pavyzdį tokio intelekto, kuris yra „apmąstymų, dialogo ir dosnaus asmenų susitikimo vaisius“ [58]. Kaip pabrėžia popiežius Pranciškus, „dirbtinio intelekto laikais negalime pamiršti, kad žmogui išgelbėti reikia poezijos ir meilės“ [59].

28. Krikščioniškosios intelekto vizijos pagrindas yra tiesos integravimas į žmogaus moralinį ir dvasinį gyvenimą, orientuojant jo veiksmus Dievo gerumo ir tiesos šviesoje. Pagal Dievo planą visybiškai suprantamas intelektas taip pat apima galimybę gėrėtis tuo, kas tikra, gera ir gražu, todėl, pasak XX a. prancūzų poeto Paulio Claudelio, galima sakyti, kad „intelektas yra niekas be pasimėgavimo“ [60]. Panašiai ir Dantė Aligjeris, pasiekęs aukščiausią dangų „ Rojuje“, gali paliudyti, jog šio intelektinio malonumo viršūnė yra „pažinimo šviesa, kupina meilės; / tikrojo gėrio meilė, džiaugsmo sklidina; / saldybę pranokstantis džiaugsmas“ [61].

29. Todėl siekiant teisingos žmogaus intelekto sampratos, nevalia jos susiaurinti iki paprasto faktų įsisavinimo ar gebėjimo atlikti tam tikras konkrečias užduotis; priešingai, ji reiškia žmogaus atvirumą galutiniams gyvenimo klausimams ir atspindi orientaciją į Tiesą ir Gėrį [62]. Intelektas išreiškia žmoguje glūdintį Dievo paveikslą, jis geba siekti prieigos prie būties visumos, t. y. apmąstyti egzistenciją visa apimtimi, pranokstančia tai, kas išmatuojama, ir šitaip suvokti suprastų dalykų prasmę. Tikintiesiems šis gebėjimas ypatingu būdu duoda galimybę augti Dievo slėpinių pažinimu racionaliai gilinantis į apreikštąsias tiesas (intellectus fidei) [63]. Tikrąjį išmanymą (intelligentia) formuoja dieviškoji meilė, kuri „yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios“ (Rom 5, 5). Iš to išplaukia, kad žmogiškajam intelektui būdingas esminis kontempliatyvusis matmuo, t. y. nesuinteresuotas atvirumas tam, kas yra Tiesa, Gėris ir Grožis ir kas pranoksta bet kokį dalinį naudingumą.

 Dirbtinio intelekto ribos

30. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pirmiau, skirtumai tarp žmogaus intelekto ir dabartinių dirbtinio intelekto sistemų atrodo akivaizdūs. Nors dirbtinis intelektas yra nepaprastas technologinis pasiekimas, gebantis imituoti tam tikras su racionalumu susijusias operacijas, DI veikia tik atlikdamas užduotis, siekdamas tikslų ar priimdamas kiekybiniais duomenimis ir skaičiavimo logika pagrįstus sprendimus. Dirbtinio intelekto analitinė galia leidžia puikiai integruoti įvairių sričių duomenis, modeliuoti sudėtingas sistemas ir moderuoti tarpdisciplininius ryšius. Taip DI galėtų palengvinti ekspertų bendradarbiavimą sprendžiant problemas, kai dėl jų sudėtingumo nevalia vadovautis „tik viena perspektyva ar tik vienos rūšies interesais“ [64].

31. Vis dėlto nors DI apdoroja ir imituoja tam tikras [žmogiškojo] intelekto apraiškas, jį iš esmės įrėmina loginė-matematinė sistema, o tai lemia jo vidinius apribojimus. Žmogaus intelektas nuolat organiškai vystosi žmogui fiziškai ir psichologiškai augant ir yra formuojamas daugybės per kūną išgyventų patirčių, o dirbtinis intelektas neturi gebėjimo vystytis šia prasme. Nors pažangios sistemos gali „mokytis“ per tokius procesus kaip mašininis mokymasis, toks lavinimasis iš esmės skiriasi nuo žmogaus intelekto augimo raidos, nes jai poveikį daro kūniška patirtis: jutiminiai dirgikliai, emocinės reakcijos, socialinė sąveika ir unikalus kiekvienam momentui būdingas kontekstas. Šie elementai modeliuoja ir formuoja individualų žmogų per jo asmeninę istoriją. Priešingai, dirbtinis intelektas, neturintis fizinio kūno, remiasi kompiuteriniu samprotavimu ir mokymusi iš didžiulių duomenų rinkinių, apimančių žmonių surinktas patirtis ir žinias.

32. Nors dirbtinis intelektas gali imituoti kai kuriuos žmogaus samprotavimo aspektus ir neįtikėtinai greitai ir veiksmingai atlikti tam tikras užduotis, jo skaičiavimo gebėjimai sudaro tik mažą dalį, palyginti su platesnėmis žmogaus proto galimybėmis. Pavyzdžiui, šiuo metu DI negali atkartoti moralinės įžvalgos ir gebėjimo palaikyti autentiškus santykius. Be to, žmogaus intelektas yra susijęs su asmeniškai patirta intelektinio ir moralinio ugdymosi istorija, kuri iš esmės formuoja jo individualią perspektyvą, apimančią fizinius, emocinius, socialinius, moralinius ir dvasinius jo gyvenimo aspektus. Kadangi dirbtinis intelektas negali pasiūlyti tokio plačios apimties supratimo, vien šia technologija grindžiamos prieigos, besivadovaujančios ja kaip pagrindiniu pasaulio aiškinimo raktu, gali neigiamai atsiliepti „visumos, tarp daiktų egzistuojančių ryšių, erdvaus horizonto suvokimui“ [65].

33. Žmogaus intelektas pirmiausia sietinas ne su funkcinių užduočių atlikimu, bet veikiau su tikrovės supratimu ir aktyviu įsitraukimu į visas jos plotmes; intelektas taip pat pasižymi stebinančiais intuityviais gebėjimais. Kadangi dirbtinis intelektas nedisponuoja ta turtinga tikrove, kurią išreiškia kūniškumas, santykių reikšmingumas ir žmogaus širdies atvirumas tiesai bei gėriui, DI gebėjimai, nors ir atrodo begaliniai, yra nelygintini su žmogaus gebėjimu suvokti tikrovę. Labai daug galima išmokti iš ligos, panašiai galima pasimokyti iš susitaikymą reiškiančio apsikabinimo ir net iš paprasto saulėlydžio. Daugybė mūsų žmogiškųjų patirčių atveria mums naujus horizontus ir suteikia galimybę įgyti naujos išminties. Joks prietaisas, veikiantis tik duomenų pagrindu, negali prilygti šiai ir daugeliui kitų mūsų gyvenimo patirčių.

34. Pernelyg akcentuojant žmogaus intelekto ir DI ekvivalentiškumą rizikuojama persiimti funkcionalistiniu požiūriu, pagal kurį žmonės vertinami pagal tai, kokius darbus jie sugeba atlikti. Tačiau žmogaus vertė priklauso ne nuo ypatingų gebėjimų, kognityvinių ir technologinių pasiekimų ar individualaus sėkmingumo, bet nuo jo vidinio orumo, grindžiamo tuo, kad žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą [66]. Todėl toks orumas yra neliečiamas jokiomis aplinkybėmis, net ir tais atvejais, kai žmogus nepajėgia naudotis savo gebėjimais, nesvarbu, ar tai būtų negimęs vaikas, ar nesąmoningos būklės žmogus, ar kenčiantis senolis [67]. Šiuo orumu grindžiama žmogaus teisių tradicija – tarp jų ypač tų, kurios dabar vadinamos „neuroteisėmis“, – tai laiduoja „svarbų sąlyčio tašką ieškant bendro sutarimo nuostatų“ [68] ir todėl gali būti esminis etinis orientyras diskusijose dėl atsakingo dirbtinio intelekto vystymo ir naudojimo.

35. Šiame kontekste, kaip pabrėžia popiežius Pranciškus, kalbant apie DI, „žodžio intelektas vartojimas yra klaidinantis“ [69], ir čia glūdi grėsmė nepamatyti to, kas žmoguje vertingiausia. Žvelgiant iš šios perspektyvos, DI turėtų būti laikomas ne dirbtine intelekto forma, bet vienu iš jo produktų [70].

IV. Etikos vaidmuo teikiant orientyrus DI plėtrai ir naudojimui

36. Remiantis šiais svarstymais galima klausti, kaip DI suvoktinas Dievo plane. Techninė ir mokslinė veikla nėra neutrali, nes tai yra žmogiška veikla, susijusi su humanistiniais ir kultūriniais žmogaus kūrybinės išmonės aspektais [71].

37. Moksliniai tyrinėjimai ir techninių galimybių plėtra vertintini kaip žmogaus intelekte įrašytų galimybių vaisius [72] ir dalyvauja „vyro ir moters bendradarbiavime su Dievu tobulinant regimąją kūriniją“ [73]. Sykiu visi mokslo ir technikos laimėjimai galiausiai yra Dievo dovanos [74]. Todėl žmonės savo dovanas visada turi naudoti žvelgdami į aukštesnį tikslą, dėl kurio jos buvo suteiktos [75].

38. Galime su dėkingumu pripažinti, kad technologijos „padėjo įveikti nesuskaičiuojamas blogybes, kamavusias ir ribojusias žmogų“ [76], ir dėl to visi galime tik džiaugtis. Vis dėlto ne visos technologinės naujovės savaime reiškia tikrą pažangą [77]. Todėl Bažnyčia ypač priešinasi tiems technologijų taikymo atvejams, kurie kelia grėsmę gyvybės šventumui ar asmens orumui [78]. Kaip ir bet kuri kita žmogiškoji veikla, technologinė plėtra turi būti nukreipta į tarnavimą žmogui ir prisidėti prie pastangų, kuriomis siekiama „didesnio teisingumo, glaudesnės brolybės ir žmoniškesnės visuomeninių santykių tvarkos“, o tai yra „vertingiau už technikos pažangą“ [79]. Susirūpinimą dėl technologinės plėtros etinių padarinių reiškia ne tik Bažnyčia, bet ir mokslininkai, technologijų tyrinėtojai bei profesinės asociacijos, kurie vis dažniau ragina etiškai apmąstyti, kaip atsakingai nukreipti tokią pažangą.

39. Siekiant įveikti šiuos iššūkius, būtina atkreipti dėmesį į moralinės atsakomybės, grindžiamos asmens orumu ir pašaukimu, svarbą. Šis principas taikytinas ir su dirbtiniu intelektu susijusiems klausimams. Šiuo atveju etinis aspektas yra itin svarbus, nes būtent žmonės kuria sistemas ir nustato jų naudojimo tikslus [80]. Svarstant apie mašiną ir žmogų – tik žmogus yra moralinis veikėjas, t. y. moraliai atsakingas subjektas, kuris naudodamasis savo laisve priima sprendimus, taip pat ir jų pasekmes [81]; tik žmogus išgyvena santykį su tiesa ir gėriu, vadovaudamasis moraline sąžine, raginančia „mylėti ir daryti gera, bet vengti bloga“ [82], liudijančia tiesą, paremtą „aukščiausiuoju Gėriu – Dievu; žmogus jaučia Jo trauką“ [83]; tik žmogus gali turėti pakankamą savivoką, kad gebėtų įsiklausyti į sąžinės balsą ir juo sekti, apdairiai įžvelgdamas ir ieškodamas galimo gėrio kiekvienoje situacijoje [84]. Visa tai taip pat priklauso žmogaus naudojimosi asmeniniu intelektu plotmei.

40. Kaip ir bet kuris žmogaus išmonės produktas, dirbtinis intelektas taip pat gali būti nukreiptas į teigiamus arba neigiamus tikslus [85]. Jei DI naudojamas gerbiant žmogaus orumą ir skatinant atskirų žmonių bei bendruomenių gerovę, jis gali palankiai prisidėti prie žmogaus pašaukimo. Vis dėlto, kaip ir visose srityse, kur žmogui tenka priimti sprendimus, čia taip pat driekiasi blogio šešėlis. Ten, kur žmogaus laisvė suteikia galimybę pasirinkti blogį, moralinis šios technologijos vertinimas priklauso nuo to, kaip ji nukreipiama ir panaudojama.

41. Tačiau etiškai reikšmingi yra ne tik siekiami tikslai, bet ir jiems pasiekti naudojamos priemonės; svarbus taip pat ir bendras į tokias sistemas įtraukto žmogaus požiūris bei supratimas. Technologiniai produktai atspindi jų vystytojų, savininkų, naudotojų ir reguliuotojų pasaulėžiūrą [86], o savo galia jie „formuoja pasaulį ir angažuoja sąžines vertybių sferoje“ [87]. Visuomenės lygmeniu kai kurie technologiniai pasiekimai taip pat gali sustiprinti neatitinkančius teisingo požiūrio į žmogų ir visuomenę santykius ir netinkamas galios apraiškas.

42. Todėl reikia įvertinti tiek tikslus, tiek priemones, siejamus su konkrečiu DI pritaikymu, taip pat apsvarstyti bendrą jo taikymo viziją, pagal kurią būtų laiduojama pagarba žmogaus orumui ir skatinamas bendrasis gėris [88]. Pasak popiežiaus Pranciškaus, „esminis kiekvieno vyro ir moters orumas“ turi būti „pagrindinis kriterijus vertinant naująsias technologijas, parodančias savo etinį pozityvumą tiek, kiek jos padeda atskleisti tą orumą ir didinti jo raišką visais žmogaus gyvenimo lygmenimis“ [89], įskaitant socialinę ir ekonominę sritis. Šia prasme žmogiškasis intelektas atlieka lemiamą vaidmenį ne tik projektuojant ir gaminant technologijas, bet ir nukreipiant jų naudojimą į tikrojo žmogaus gėrio siekimą [90]. Atsakomybė už išmintingą šių dalykų valdymą tenka kiekvienam visuomenės lygmeniui vadovaujantis subsidiarumo principu ir kitais Bažnyčios socialinio mokymo principais.

Pagalba žmogaus laisvei ir priimant sprendimus

43. Įsipareigojimas užtikrinti, kad DI visada palaikytų ir skatintų aukščiausią vertybę – kiekvieno žmogaus orumą ir jo pašaukimo pilnatvę, yra įžvalgos kriterijus, skirtas DI vystytojams, savininkams, operatoriams ir reguliuotojams, taip pat naudotojams; šis įpareigojantis kriterijus galioja naudojant DI technologijas visais lygmenimis.

44. Šio principo implikacijų analizę galime pradėti apsvarstydami moralinės atsakomybės svarbą. Kadangi moralinė atsakomybė už pasekmes iš esmės saisto tik asmeninius, o ne dirbtinius veikiančiuosius subjektus, labai svarbu gebėti nustatyti ir apibrėžti, kas yra atsakingas už dirbtinio intelekto procesus, ypač tuos, kurie apima mokymosi, koregavimo ir perprogramavimo galimybes. Empiriniai (bottom-up) metodai ir labai gilūs neuroniniai tinklai, viena vertus, leidžia dirbtiniam intelektui spręsti sudėtingas problemas, kita vertus, dėl jų tampa sunku suprasti procesus, kurie lemia priimamus sprendimus. Dėl to sudėtinga nustatyti atsakomybę, nes jei dirbtinio intelekto taikymas duotų nepageidaujamų rezultatų, būtų sunku rasti, kuriam asmeniui juos priskirti. Sprendžiant šią problemą, reikia atkreipti dėmesį į atsakomybės nustatymo arba atskaitomybės (accountability) procesų pobūdį sudėtingose ir labai automatizuotose aplinkose, kuriose rezultatus dažnai galima stebėti tik vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu. Todėl svarbu, kad asmuo, kuris priima sprendimus remdamasis dirbtiniu intelektu, būtų už juos atsakingas ir kad atskaitomybė dėl dirbtinio intelekto naudojimo būtų galima kiekviename sprendimų priėmimo proceso etape [91].

45. Reikia ne tik nustatyti atsakomybę dėl DI naudojimo, bet ir apibrėžti dirbtinio intelekto sistemoms programuojamus tikslus. Nors šios sistemos gali naudoti neprižiūrimo autonominio mokymosi mechanizmus ir kartais eiti keliais, kurių neįmanoma atsekti, galiausiai jos siekia tikslų, kuriuos joms iškėlė žmonės, ir vadovaujasi jų projektuotojų ir programuotojų nurodytais procesais. Tai kelia iššūkį, mat dirbtinio intelekto modeliams vis labiau gebant savarankiškai mokytis, gali sumažėti galimybė juos kontroliuoti ir užtikrinti, kad DI taikymas tarnautų humaniškiems tikslams. Todėl kyla esminis klausimas: kaip laiduoti, kad dirbtinio intelekto sistemos būtų subordinuotos žmonių labui, o ne prieš juos.

46. Nors atsakomybė dėl etiško DI sistemų naudojimo pirmiausia taikytina jų vystytojams, gamintojams, valdytojams ir prižiūrėtojams, ji tenka ir naudotojams. Popiežius Pranciškus atkreipė dėmesį, jog „mašina daro techninį pasirinkimą iš kelių galimybių, ir jis grindžiamas arba aiškiai apibrėžtais kriterijais, arba statistinėmis išvadomis. O žmogus ne tik renkasi, bet ir širdyje geba apsispręsti“ [92]. DI naudotojas, taikantis jį savo darbe užduotims atlikti ir sekantis jo rezultatus, sukuria kontekstą, kuriame galiausiai pats atsako už savo deleguotą galią. Todėl tiek, kiek dirbtinis intelektas gali padėti žmogui priimti sprendimus, jį valdantys algoritmai turėtų būti patikimi, saugūs, pakankamai atsparūs, kad galėtų susidoroti su nenuoseklumais, ir skaidriai veikiantys, kad sumažintų šališkumą (bias) ir nepageidaujamą šalutinį poveikį [93]. Teisinio reguliavimo normos turėtų laiduoti visų teisės subjektų galimybę atsiskaityti už dirbtinio intelekto naudojimą ir visas jo pasekmes taikant tinkamas skaidrumo, konfidencialumo ir atskaitomybės (accountability) užtikrinimo priemones [94]. Be to, DI naudotojai turėtų būti atsargūs, kad priimdami sprendimus netaptų pernelyg nuo jo priklausomi, nes tai sustiprintų šiuolaikinei visuomenei būdingą ir taip didelį pasikliovimą technologijomis.

47. Bažnyčios moralinis ir socialinis mokymas padeda pasirengti taip naudoti DI, kad būtų išsaugotas žmogaus gebėjimas veikti. Pavyzdžiui, svarstant teisingumo klausimą, reikėtų atsižvelgti į tokius klausimus kaip teisingos socialinės dinamikos puoselėjimas, tarptautinio saugumo gynimas ir taikos skatinimas. Atskiri žmonės ir bendruomenės su apdairumu gali įžvelgti būdus, kaip naudoti dirbtinį intelektą žmonijos labui, taip pat vengti tokio DI taikymo, kuris galėtų pažeminti žmogaus orumą ar pakenkti planetai. Šiomis aplinkybėmis sąvoką „atsakomybė“ reikėtų suprasti ne tik siaurąja prasme, bet ir kaip „rūpinimąsi kitu, o ne tik [...] ataskaitą už tai, kas nuveikta“ [95].

48. Taigi dirbtinis intelektas, kaip ir bet kuri kita technologija, gali dalyvauti sąmoningame ir atsakingame atliepe į žmonijos pašaukimą siekti gėrio. Tačiau, kaip aptarta pirmiau, žmogiškasis intelektas turi nukreipti DI, kad jis atitiktų tą pašaukimą ir užtikrintų pagarbą žmogaus orumui. Vatikano II Susirinkimas, pripažindamas šį „visa pranokstantį orumą“, teigia, kad „visuomenės santvarka ir jos pažanga visada turi būti orientuota į asmens gėrį“ [96]. Atsižvelgiant į tai, dirbtinio intelekto naudojimą, pasak popiežiaus Pranciškaus, turi lydėti „etika, grindžiama bendrojo gėrio vizija, laisvės, atsakomybės ir brolybės etika, gebanti skatinti visapusišką žmogaus vystymąsi, jo santykius su kitais žmonėmis ir kūrinija“ [97].

V. Specifiniai klausimai

49. Atsižvelgiant į šią bendrąją perspektyvą, toliau bus parodyta, kaip išdėstyti argumentai gali padėti orientuotis konkrečiose situacijose pagal popiežiaus Pranciškaus pasiūlytą „širdies išmintį“ [98]. Nors šie pasiūlymai nėra išsamūs, jie gali pasitarnauti dialogui randant būdus, kuriais dirbtinis intelektas gali apsaugoti žmogaus orumą ir skatinti bendrąjį gėrį [99].

Dirbtinis intelektas ir visuomenė

50. Kaip sakė popiežius Pranciškus, „kiekvieno asmens prigimtinis orumas ir brolybė, siejanti mus kaip vienos žmonių šeimos narius, turi būti naujų technologijų kūrimo pagrindas ir sudaryti neginčijamus jų vertinimo kriterijus dar prieš pradedant jas naudoti“ [100].

51. Taip žvelgiant, dirbtinis intelektas galėtų „įnešti esminių naujovių į žemės ūkį, švietimą ir kultūrą, pagerinti ištisų šalių ir tautų gyvenimo lygį, ugdyti žmonių brolybę ir socialinę draugystę“ ir taip „būti naudojamas integraliam žmogaus vystymuisi skatinti“ [101]. DI taip pat galėtų padėti suieškoti žmones, kuriems reikia pagalbos, ir kovoti su diskriminacijos bei marginalizacijos atvejais. Šiais ir panašiais būdais dirbtinis intelektas galėtų prisidėti prie žmogaus vystymosi ir bendrojo gėrio [102].

52. Tačiau, nors dirbtinis intelektas turi daug galimybių pasitarnauti gėriui, jis taip pat gali trukdyti žmogaus vystymuisi ir bendrajam gėriui ar net jiems prieštarauti. Popiežius Pranciškus pabrėžė: „Remiantis ligšioliniais duomenimis, atrodo, kad skaitmeninės technologijos prisidėjo prie nelygybės pasaulyje didinimo. Tai apima ne tik materialinės gerovės skirtumus, kurie taip pat yra reikšmingi, bet ir skirtingos politinės bei socialinės įtakos galimybes“ [103]. Šia prasme dirbtinis intelektas gali būti naudojamas marginalizacijos ir diskriminacijos situacijoms įtvirtinti, naujoms skurdo formoms kurti, „skaitmeninei atskirčiai“ didinti ir socialinei nelygybei gilinti [104].

53. Be to, didelį etinį susirūpinimą kelia tai, kad šiuo metu didžioji dalis DI taikymo galių yra sukoncentruota kelių galingų bendrovių rankose. Šią problemą aštrina ir esminė ypatybė, būdinga DI sistemoms, kai nė vienas asmuo nepajėgia visybiškai prižiūrėti didžiulių ir sudėtingų skaičiavimams naudojamų duomenų rinkinių. Dėl aiškiai apibrėžtos atskaitomybės (accountability) trūkumo kyla rizika, kad dirbtiniu intelektu gali būti manipuliuojama siekiant asmeninės ar įmonių naudos arba nukreipiant viešąją nuomonę vieno sektoriaus interesų naudai. Tokie subjektai, motyvuojami savo interesų, geba vykdyti „tiek subtilų, tiek invazinį kontroliuojantį poveikį, kurti manipuliacijos mechanizmus, veikiančius individų sąžinę bei demokratinį procesą“ [105].

54. Be to, kyla grėsmė, kad dirbtinis intelektas gali būti naudojamas skatinti tai, ką popiežius Pranciškus pavadino „technokratine paradigma“, kai visas pasaulio problemas linkstama spręsti vien technologinėmis priemonėmis [106]. Vadovaujantis šia paradigma, žmogaus orumas ir brolybė dažnai nustumiami į šalį siekiant efektyvumo, „tarsi tikrovė, gėris ir tiesa spontaniškai rastųsi iš technologijos ir ekonomikos galios“ [107]. Priešingai, niekada nevalia nepaisyti žmogaus orumo ir bendrojo gėrio dėl efektyvumo [108], nes „technologijų plėtra, kuri nepadeda gerinti visos žmonijos gyvenimo kokybės, bet, priešingai, didina nelygybę ir konfliktus, niekada negali būti laikoma tikra pažanga“ [109]. Dirbtinis intelektas veikiau turėtų tarnauti „kitokiai, žmogiškesnei, socialesnei ir visapusiškesnei pažangai“ [110].

55. Šiam tikslui pasiekti reikia nuodugniau apmąstyti autonomijos ir atsakomybės santykį, nes didesnė autonomija drauge reiškia didesnę kiekvieno žmogaus atsakomybę įvairiais bendro gyvenimo aspektais. Krikščionims šios atsakomybės pagrindas yra pripažinimas, kad kiekvienas žmogaus gebėjimas, įskaitant asmens autonomiją, yra kilęs iš Dievo ir skirtas tarnauti kitiems [111]. Todėl, užuot apsiribojus ekonominių ar technologinių tikslų siekimu, dirbtinis intelektas turėtų būti naudojamas „visos žmonijos bendrajam gėriui“, kuris yra „visuomeninio gyvenimo sąlygų visuma, leidžianti tiek grupėms, tiek pavieniams nariams geriau ir lengviau pasiekti tobulumą“ [112].

Dirbtinis intelektas ir žmonių santykiai

56. Vatikano II Susirinkimas tvirtina, kad žmogus „giliausia savo prigimtimi yra visuomeninė būtybė, todėl be santykių su kitais negali nei gyventi, nei išplėtoti savo gebėjimų“ [113]. Šiuo įsitikinimu pabrėžiama, jog gyvenimas visuomenėje neatsiejamas nuo žmogaus prigimties ir pašaukimo [114]. Būdami socialinės būtybės, žmonės siekia santykių, apimančių abipusius mainus ir tiesos ieškojimą, o per tai „vieni kitiems dėsto surastąją tiesą arba tiesą, kurią jie manosi radę, idant šitaip vieni kitiems padėtų jos ieškoti“ [115].

57. Toks ieškojimas, kaip ir kiti žmonių bendravimo aspektai, suponuoja jų susitikimą ir tarpusavio dalijimąsi, paženklintą jų unikalia istorija, mintimis, įsitikinimais ir santykiais. Negalima pamiršti ir to, kad žmogaus intelektas yra daugialypė, daugiaformė ir sudėtinga tikrovė: individuali ir socialinė; racionali ir afektyvi; konceptuali ir simbolinė. Popiežius Pranciškus pabrėžia šią dinamiką pažymėdamas, kad „galime kartu ieškoti tiesos dialoge, ramiame pokalbyje ar aistringoje diskusijoje. Tai ištvermės reikalaujantis kelias, susidedantis ir iš tylos, ir iš kančios, gebantis kantriai kaupti didžiulę atskirų žmonių ir tautų patirtį. [...] Problema ta, kad brolybės, vietinės ir visuotinės, keliu gali eiti tik laisvos dvasios žmonės, pasirengę įsitraukti į tikrus susitikimus“ [116].

58. Būtent šiame kontekste galima svarstyti, kokius iššūkius žmonių santykiams kelia dirbtinis intelektas. Panašiai kaip ir kitos technologinės priemonės, DI apima galimybę skatinti ryšius žmonijos šeimoje. Tačiau DI taip pat gali trukdyti autentiškam susitikimui su tikrove ir galiausiai vesti žmones į „gilų ir melancholišką nepasitenkinimą tarpasmeniniais santykiais arba žalingą izoliavimąsi“[117]. Tačiau autentiškiems žmonių santykiams reikia turtingos žmogiškosios išraiškos – mokėti būti su kitais, dalytis jų skausmu, poreikiais ir džiaugsmu [118]. Kadangi žmogaus intelektas reiškiasi ir turtėja taip pat per tarpasmeninius santykius ir kūniškumo patirtis, žmogui autentiški ir spontaniški susitikimai su kitais yra būtini norint visybiškai įsitraukti į tikrovę.

59. Būtent dėl to, kad „tikroji išmintis reikalauja susitikimo su tikrove“ [119], dirbtinio intelekto plėtotės kelia dar vieną iššūkį: kadangi DI gali veiksmingai imituoti žmogiškojo intelekto raiškas, gebėjimas suprasti, ar bendraujama su žmogumi, ar su mašina, nebelaikytinas savaime suprantamu dalyku. Nors „generatyvinis“ dirbtinis intelektas gali gaminti tekstą, kalbą, vaizdus ir kitus rafinuotus išvedinius (output), kurie paprastai kyla iš žmogaus darbo, DI reikėtų laikyti tuo, kas jis yra: priemonė, o ne asmuo [120]. Šį skirtumą dažnai nudildo šiame sektoriuje paplitusi kalbos vartosena, kuria linkstama antropomorfizuoti DI ir taip nutrinti ribą tarp to, kas žmogiška, ir to, kas dirbtina.

60. Dirbtinio intelekto antropomorfizavimas kelia ypatingų su vaikų raida susijusių problemų, nes jis gali paskatinti juos išsiugdyti sąveikos modelius, pagal kuriuos žmonių santykiai traktuojami utilitariai, kaip bendraujant su pokalbių robotu (chatbot). Toks požiūris kelia grėsmę, kad jaunuoliai mokytojus suvoks kaip informacijos perteikėjus, o ne kaip mokytojus-ugdytojus, kurie juos veda ir palaiko jų intelektinį ir moralinį augimą. Autentiški santykiai, pagrįsti empatija ir ištikimu įsipareigojimu kito labui, yra būtini ir nepakeičiami skatinant visapusišką asmenybės vystymąsi.

61. Šiame kontekste svarbu paaiškinti, kad, nepaisant vartojamos antropomorfinės kalbos, jokia dirbtinio intelekto programa negali iš tiesų patirti empatijos. Emocijų negalima supaprastinti iki veido išraiškų ar frazių, generuojamų reaguojant į naudotojo užklausas; atvirkščiai, emocijos išreiškia žmogaus, kaip visumos, santykį su pasauliu ir savo gyvenimu, o šioje raiškoje esminis vaidmuo tenka kūnui. Empatija reikalauja gebėjimo įsiklausyti, pripažinti kito žmogaus nepakartojamą unikalumą, priimti jo kitoniškumą ir net suvokti jo tylėjimo prasmę [121]. Tikroji empatija egzistuoja santykių sferoje, o analitinių sprendimų sferoje, priešingai, pirmauja DI galimybės. Empatija reiškia gebėjimą suvokti kito žmogaus patirtį ir paversti ją savastimi, išlaikant kiekvieno individo skirtingumą [122]. Nors DI gali imituoti empatines reakcijas, dirbtinės sistemos negali atkartoti esminės tikrosios empatijos ypatybės – jai būdingo asmeniškumo ir santykiu grindžiamo pobūdžio [123].

62. Todėl visada reikėtų vengti klaidinančiai pristatyti dirbtinį intelektą kaip asmenį; o tai daryti sukčiavimo tikslais yra rimtas etikos pažeidimas, galintis pakirsti socialinį pasitikėjimą. Panašiai nepriimtina naudoti DI apgaulei kituose kontekstuose, pavyzdžiui, švietimo ar žmogiškųjų santykių srityje, įskaitant lytiškumo sferą, – tai laikytina nemoraliu dalyku, ir dėl to reikia atidžiai budėti, kad būtų išvengta galimos žalos, išlaikytas skaidrumas ir užtikrintas visų orumas [124].

63. Vis labiau individualistiniame pasaulyje kai kurie žmonės kreipiasi į DI ieškodami giluminių žmogiškų santykių, paprastos draugijos ar net emocinių ryšių. Dera pripažinti, jog žmonės yra sukurti patirti tikrus santykius, tačiau taip pat reikia pakartoti, kad DI gali juos tik imituoti. Santykiai su kitais žmonėmis yra neatsiejama žmogaus augimo dalis, kai asmuo tampa tuo, kuo jam skirta būti. Todėl, jei dirbtinis intelektas naudojamas autentiškiems ryšiams tarp žmonių puoselėti, jis gali teigiamai prisidėti prie visapusiško asmens išsiskleidimo; priešingai, jei žmogiškuosius santykius ir santykį su Dievu pakeisime sąveika su technologinėmis priemonėmis, kyla grėsmė autentišką, santykiais pagrįstą buvimą pakeisti negyvu simuliakru (plg. Ps 160, 20; Rom 1, 22–23). Užuot pasitraukę į dirbtinius pasaulius, esame kviečiami rimtai ir angažuotai įsitraukti į pasaulio tikrovę, tapatintis su vargšais ir kenčiančiaisiais, guosti sielvartaujančius ir kurti bendrystės ryšius su visais.

Dirbtinis intelektas, ekonomika ir darbas

64. Dėl savo daugeriopo taikomumo dirbtinis intelektas vis labiau integruojamas į ekonomikos ir finansų sistemas. Šiuo metu daug investuojama ne tik į technologijų, bet ir į energetikos, finansų ir medijų sektorių, ypač į rinkodaros ir pardavimo, logistikos, technologinių inovacijų, atitikties (compliance) ir rizikos valdymo sritis. DI taikymas šiose srityse taip pat išryškino jam būdingą ambivalentiškumą, jo atveriamas didžiules galimybes, tačiau kartu ir su tuo siejamą didelę riziką. Pirma reali problema susijusi su DI programų pasiūlos sutelkimu keliose korporacijose, – taigi su galimybe, kad tik šios įmonės gaus naudos iš dirbtinio intelekto kuriamos vertės, o ne tos įmonės, kuriose tik naudojamasi DI.

65. Be to, ekonomikos ir finansų srityje yra bendresnių, rūpestingai įvertintinų DI galimo poveikio aspektų, kurie visų pirma susiję su konkrečios tikrovės ir skaitmeninio pasaulio sąveika. Pirmasis svarstytinas klausimas yra dėl tam tikrame kontekste įvairiomis ir alternatyviomis formomis egzistuojančių ekonominių ir finansinių institucijų sambūvio. Tai skatintinas veiksnys, nes jis gali būti naudingas ir remti realiąją ekonomiką, skatindamas jos vystymąsi ir stabilumą, ypač krizės metu. Tačiau reikėtų pabrėžti, kad skaitmeninės tikrovės apraiškos, neturinčios erdvinių apribojimų, paprastai būna labiau homogeniškos ir beasmenės negu bendruomenė, susieta su konkrečia vieta ir konkrečia istorija, turinti bendrą kelią, kuriam būdingos bendros vertybės ir viltys, bet taip pat neišvengiami nesutarimai ir skirtumai. Ši įvairovė yra neabejotinas bendruomenės ekonominio gyvenimo privalumas. Visiškai perdavus ekonomiką ir finansus skaitmeninėms technologijoms, ši įvairovė ir jos turtingumas sumažėtų; todėl daugelis ekonominių problemų sprendimų, pasiekiamų per natūralų dalyvaujančių šalių dialogą, gali būti nebeįgyvendinami pasaulyje, kuriame dominuoja tik procedūros ir tariami artumo ryšiai.

66. Kita sritis, kurioje jau dabar jaučiamas didelis dirbtinio intelekto poveikis, yra darbo pasaulis. Kaip ir daugelyje kitų sričių, DI atneša esminių permainų daugelyje profesijų, ir tai reiškiasi įvairiopais padariniais. Viena vertus, dirbtinis intelektas gali padidinti kompetenciją ir našumą, sukurti naujų darbo vietų, suteikti darbuotojams galimybę sutelkti dėmesį į novatoriškesnes užduotis ir atverti naujus kūrybiškumo ir inovacijų horizontus.

67. Nors DI taikymas žada didinti našumą perimdamas įprastines užduotis, darbuotojai dažnai būna verčiami prisitaikyti prie mašinų greičio ir reikalavimų, o ne mašinos projektuojamos taip, kad jos padėtų dirbantiesiems. Priešingai tam, kas viešinama apie DI privalumus, dabartinis požiūris į technologijas gali paradoksaliai nulemti darbuotojų kvalifikacijos menkinimą, jų automatizuotą priežiūrą, pavedimą vykdyti fiksuotas bei pasikartojančias užduotis. Būtinybė neatsilikti nuo technologijų tempo gali pakirsti darbuotojų savarankiškumo suvokimą ir slopinti jų inovacinius gebėjimus, kuriuos jie galėtų pritaikyti savo darbe [125].

68. Dėl dirbtinio intelekto tampa nebereikalingos kai kurios anksčiau žmonių vykdytos veiklos. Jei DI bus naudojamas juo pakeičiant žmones, o ne kaip darbuotojus lydinti pagalba, kyla „didelis pavojus, kad nedaugelis gaus neproporcingai didelę naudą, o daugybė žmonių bus nuskurdinti“ [126]. Be to, dirbtiniam intelektui tampant vis galingesniam, rizikuojama, jog žmogaus darbas gali prarasti savo vertę ekonomikos sistemoje. Tai logiška technokratinės paradigmos pasekmė: pasaulyje, kuriame žmoniją pavergia efektyvumas, galiausiai turi būti mažinamos žmogiškųjų išteklių sąnaudos. Žmogaus gyvenimas yra vertingas pats savaime, ne tik dėl ekonominės naudos. Anot popiežiaus Pranciškaus, dėl šios paradigmos šiandien atrodo „beprasmiška dėti pastangas, kad atsilikusieji, silpnieji ar mažiau apdovanotieji irgi ko nors pasiektų gyvenime“ [127]. Turime kartu su juo daryti išvadą: „negalime leisti, kad šitokia galinga ir nepakeičiama priemonė kaip dirbtinis intelektas sustiprintų šią paradigmą, bet, priešingai, privalome dirbtinį intelektą paversti užkarda, apsaugančia nuo tokios paradigmos plėtros“ [128].

69. Taigi pravartu visada prisiminti, kad „daiktai privalo būti palenkti asmenims, o ne atvirkščiai“ [129]. Todėl žmogaus darbas turi tarnauti ne tik pelnui, bet ir „žmogui – pilnatviškam, derama tvarka atsižvelgiant į jo materialines būtinybes ir intelektinio, moralinio, dvasinio bei religinio gyvenimo reikmes“ [130]. Šiame kontekste Bažnyčia pripažįsta, kad darbas „ne vien sudaro galimybę užsidirbti duoną“, bet ir yra „būtinas socialinio gyvenimo aspektas“ bei būdas, kaip „siekti asmeninio augimo, užmegzti sveikus santykius, išreikšti save, dalintis dovanomis, jausti atsakomybę už pasaulio tobulinimą ir galiausiai – gyventi kaip tauta“ [131].

70. Kadangi darbas yra „gyvenimo prasmės šioje žemėje dalis, žmogaus brendimo, vystymosi ir asmeninės saviraiškos būdas“, „nevalia siekti žmogaus darbą vis labiau pakeisti technologiniu procesu: taip elgdamasi žmonija kenkia sau pačiai“ [132], – veikiau reikėtų skatinti žmogaus darbą. Šiuo požiūriu dirbtinis intelektas turėtų ne pakeisti žmogaus gebėjimą spręsti, bet jam padėti, taip pat DI niekada neturėtų menkinti kūrybiškumo ar paversti darbuotojus paprastais „mašinos sraigteliais“. Todėl „pagarba darbuotojų orumui ir užimtumo svarba asmenų, šeimų ir visuomenių ekonominei gerovei, darbo vietų saugumas ir teisingas darbo užmokestis privalo būti vienas svarbiausių tarptautinės bendruomenės prioritetų, nes šios technologijų formos vis labiau skverbiasi į darbo aplinką“ [133].

Dirbtinis intelektas ir sveikatos priežiūra

71. Sveikatos priežiūros darbuotojai, dalyvaudami Dievo gydomajame darbe, turi pašaukimą bei atsakomybę būti „žmogaus gyvybės tarnais ir sargais“ [134]. Dėl to sveikatos priežiūros profesijai būdingas „nepaneigiamas vidujis etinis matmuo“, kaip pripažįstama Hipokrato priesaikoje, reikalaujančioje iš gydytojų ir sveikatos priežiūros darbuotojų „absoliučios pagarbos žmogaus gyvybei ir jos šventumui“ [135]. Sekdami gerojo samariečio pavyzdžiu, šį įsipareigojimą turėtų prisiimti vyrai bei moterys ir neleisti „rastis atskirties visuomenei“: jie „tampa artimais, tais, kurie pakelia ir reabilituoja parpuolusį žmogų, kad gėris būtų visų“ [136].

72. Žvelgiant į tai, atrodo, kad dirbtinis intelektas turi didžiulį potencialą taikant jo programas įvairiose medicinos srityse, pavyzdžiui, padedant sveikatos priežiūros specialistams atlikti diagnostiką, palengvinant pacientų ir medicinos personalo santykius, siūlant naujus gydymo būdus ir išplečiant kokybiškos sveikatos priežiūros prieinamumą net ir tiems, kurie kenčia dėl izoliacijos ar atskirties. Taip technologijos galėtų sustiprinti sveikatos priežiūros darbuotojų rodomą „atjautos ir švelnumo kupiną artumą“ [137] ligoniams ir kenčiantiesiems.

73. Tačiau jei dirbtinis intelektas būtų naudojamas ne pacientų ir sveikatos priežiūros darbuotojų santykiams stiprinti, bet perimtų santykių funkciją, paliekant pacientus bendrauti su mašina, o ne su žmogumi, tokiu atveju labai svarbi žmogiškųjų santykių struktūra būtų redukuota ir paversta centralizuota, beasmene ir nelygiaverte sistema. Toks DI pritaikymas, užuot skatinęs solidarumą su sergančiais ir kenčiančiaisiais, padidintų vienatvę, dažnai lydinčią ligą, ypač kultūroje, kurioje „žmonės nebelaikomi svarbiausia vertybe, kad jais būtų rūpinamasi ar kad jie būtų gerbiami“ [138]. Šitoks DI sistemų naudojimas neatitiktų pagarbos asmens orumui ir solidarumo su kenčiančiaisiais.

74. Atsakomybė už paciento gerovę ir su ja susijusius gyvenimui įtakos turinčius sprendimus yra sveikatos priežiūros profesijos pagrindas. Ši atsakomybė reikalauja, kad medicinos personalas pasitelktų visus savo gebėjimus ir išmanymą, kad medikai priimtų gerai apgalvotus ir etiškai motyvuotus sprendimus dėl jiems patikėtų asmenų, visada gerbdami neliečiamą paciento orumą ir informuoto sutikimo principą. Todėl sprendimai dėl pacientų gydymo ir su jais susijusi atsakomybės našta visada paliktini žmonėms, jų niekada nevalia deleguoti dirbtiniam intelektui [139].

75. Itin problemiškas ir atmestinas yra toks „technokratine paradigma“ grindžiamas DI taikymas, kai jis nustato, kas turėtų būti gydomas pirmiausia pagal ekonominius ar veiksmingumo kriterijus [140]. „Išteklių optimizavimas reiškia etišką ir solidarų jų naudojimą, o ne pačių pažeidžiamiausių baudimą“[141]; jau nekalbant apie tai, kad šioje srityje DI priemonės „ypač jautrios įvairių šališkumo ir diskriminacijos apraiškų poveikiui: sisteminės klaidos gali nesunkiai daugintis ir generuoti ne tik atskirus neteisingumo atvejus, bet ir dėl domino efekto paskatinti socialinės nelygybės formų atsiradimą“ [142].

76. Integruojant dirbtinį intelektą į sveikatos priežiūrą taip pat kyla grėsmė, kad gali sustiprėti kitos jau egzistuojančios nelygybės apraiškos, susijusios su sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumu. Kadangi sveikatos priežiūros srityje vis daugiau dėmesio skiriama prevencijai ir metodams, grindžiamiems gyvenimo būdu, gali būti, jog dirbtiniu intelektu pagrįsti sprendimai, specialiai to nesiekiant, sudarytų palankesnes sąlygas labiau pasiturinčioms gyventojų grupėms, kurios ir taip turi daugiau galimybių naudotis medicinos ištekliais ir kokybiška mityba. Ši tendencija kelia pavojų, kad gali sustiprėti „medicinos turtingiesiems“ modelis, kai finansiškai pajėgūs žmonės naudojasi pažangiomis prevencinėmis priemonėmis ir individualiai pritaikyta medicinine informacija, o kitiems sunku gauti net pagrindines paslaugas. Todėl reikia teisingo valdymo sistemų, kurios užtikrintų, kad dirbtinio intelekto naudojimas sveikatos priežiūroje ne didintų esamą nelygybę, o tarnautų bendram labui.

Dirbtinis intelektas ir švietimas

77. Vatikano II Susirinkimo žodžiai išlieka aktualūs ir šiandien: „Tikrasis auklėjimas ugdo asmenį, atsižvelgdamas į galutinę jo paskirtį ir gerovę tų bendruomenių, kurių narys jis yra“ [143]. Todėl ugdymas „niekada nėra vien intelektinių žinių ir kompetencijų perteikimas; ugdymu veikiau siekiama prisidėti prie integralaus asmens formavimosi įvairiais aspektais (intelektiniu, kultūriniu, dvasiniu...), įskaitant, pavyzdžiui, bendruomeninį gyvenimą ir santykius, išgyvenamus akademinėje bendruomenėje“ [144], gerbiant žmogaus prigimtį ir orumą.

78. Toks požiūris reiškia įsipareigojimą ugdyti protą, tačiau visada atsižvelgiant į integralų asmenybės vystymąsi: „Turime liautis įsivaizdavę ugdymą taip, tarsi ugdyti reikštų pripildyti galvą idėjų. Taip ugdome automatus, didžiagalvius, o ne asmenis. Ugdyti reiškia išlaikyti rizikingą įtampą tarp galvos, širdies ir rankų“ [145].

79. Ugdant integralią žmogaus asmenybę, esminis dalykas yra nepamainomas mokytojo ir mokinio santykis. Mokytojai ne tik perduoda žinias, jie yra pagrindinių žmogiškųjų savybių pavyzdžiai ir atradimo džiaugsmo įkvėpėjai [146]. Jų buvimas motyvuoja mokinius tiek per jų dėstomą turinį, tiek per mokiniams rodomą dėmesį. Šis ryšys skatina pasitikėjimą, abipusį supratimą ir gebėjimą atsižvelgti į unikalų kiekvieno žmogaus orumą bei potencialą. Tai gali sužadinti nuoširdų mokinio troškimą tobulėti. Fizinis mokytojo buvimas kuria santykių dinamiką, kuri gilina mokinio angažavimąsi ir skatina visybišką jo vystymąsi – šios dinamikos DI negali atkartoti.

80. Šiomis aplinkybėmis dirbtinis intelektas teikia ir galimybių, ir iššūkių. Jei jis naudojamas apdairiai, jau esamo mokytojo ir mokinio santykio kontekste, siekiant tikrųjų ugdymo tikslų, DI gali tapti vertingu ugdymo ištekliumi, gerinančiu švietimo prieinamumą ir teikiančiu mokiniams asmeniškai pritaikytą pagalbą bei tiesioginį grįžtamąjį ryšį. Šie privalumai galėtų pagerinti mokymosi patirtį, ypač tais atvejais, kai reikia ypatingo dėmesio individualiems mokiniams arba kai švietimo ištekliai yra riboti.

81. Kita vertus, esminė švietimo užduotis yra ugdyti „intelektą, kad jis gebėtų gerai samprotauti visais klausimais, siekti tiesos ir ją suvokti“ [147], taip pat padėti „galvos kalbai“ harmoningai vystytis kartu su „širdies kalba“ ir „rankų kalba“ [148]. Tai ypač svarbu technologijų paženklintame amžiuje, kai kyla klausimas „ne kaip „naudotis“ komunikavimo priemonėmis, bet kaip gyventi labai suskaitmenintoje kultūroje, darančioje didelį poveikį laiko ir erdvės suvokimui, mūsų pačių savivokai, kitų ir pasaulio supratimui, mūsų gebėjimui bendrauti, mokytis, gauti informaciją ir užmegzti santykį su kitais“ [149]. Skatintina ugdyti „išpuoselėtą intelektą“, kuris „į kiekvieną darbą ir užsiėmimą, kurio imasi, įneša galingos ir grakščios išmonės“ [150]; tačiau itin platus DI naudojimas ugdyme gali lemti didesnę mokinių priklausomybę nuo technologijų, mažinti jų gebėjimą savarankiškai atlikti tam tikrą veiklą ir didinti jų priklausomybę nuo ekranų [151].

82. Nors kai kurios dirbtinio intelekto sistemos yra specialiai sukurtos padėti žmonėms ugdyti kritinį mąstymą ir problemų sprendimo įgūdžius, daugelis kitų programų tik pateikia atsakymus, užuot raginusios pačius mokinius jų ieškoti arba rašyti tekstus [152]. Švietimo tikslas nėra treniruoti jaunuolius kaupti informaciją ir pateikti greitus atsakymus; ugdymas turėtų „skatinti atsakingą laisvę esmingai svarbiomis akimirkomis rinktis protingai, vadovaujantis sveiku protu“ [153]. Ugdyme pasitelkiamomis „dirbtinio intelekto formomis visų pirma turėtų būti siekiama ugdyti kritinį mąstymą. Būtina, kad įvairaus amžiaus vartotojai, ypač jaunimas, ugdytųsi gebėjimą įžvalgiai naudoti internete surinktus ar dirbtinio intelekto sistemų sukurtus duomenis bei turinį. Mokyklos, universitetai bei mokslo draugijos raginamos padėti studentams ir specialistams suvokti socialinius bei etinius technologijų kūrimo ir naudojimo aspektus“ [154].

83. Šventasis Jonas Paulius II priminė, kad „šiuolaikiniame pasaulyje, kuriam būdinga tokia sparti mokslo ir technologijų raida, katalikiškajam universitetui tenka vis svarbesnės ir neatidėliotinos užduotys“ [155]. Katalikiškieji universitetai šioje istorijos kryžkelėje raginami ypatingu būdu tapti tarsi didžiulėmis vilties laboratorijomis. Pasitelkdami tarpdisciplinines ir transdisciplinines prieigas, universitetai turėtų „išmintingai ir kūrybingai“ [156] vykdyti išsamius šio reiškinio tyrimus; padėti išryškinti įvairiose mokslo ir tikrovės srityse glūdintį teigiamą potencialą; visada nukreipti tyrimus į etiškai pagrįstą taikymą, aiškiai tarnaujantį mūsų visuomenių sanglaudai ir bendrajam gėriui; siekti naujų tikėjimo ir proto dialogo perspektyvų.

84. Be to, gerai žinoma, kad dabartinės dirbtinio intelekto programos gali teikti iškreiptą ar suklastotą informaciją, todėl besimokantieji gali remtis netiksliu turiniu. „Taip ne tik rizikuojama įteisinti melagingas žinias (fake news) ir sustiprinti dominuojančios kultūros pranašumą, bet ir pakenkti pačiai ugdymo proceso esmei“ [157]. Ilgainiui skirtumas tarp tinkamo ir netinkamo tokių technologijų naudojimo tiek švietimo, tiek mokslinių tyrimų srityje galėtų tapti aiškesnis. Dera laikytis pagrindinio orientacinio principo: dirbtinio intelekto naudojimas visada turėtų būti skaidrus ir jokiu būdu nedviprasmiškas.

DI, dezinformacija, giluminės klastotės (deepfake) ir piktnaudžiavimas

85. DI taip pat palaiko žmogaus orumą, kai jis naudojamas kaip pagalbinė priemonė, padedanti suprasti sudėtingus faktus, arba kai juo vadovaujamasi ieškant tiesos ir siekiant patikimų šaltinių [158].

86. Tačiau taip pat kyla rimtas pavojus, kad dirbtinis intelektas sugeneruos manipuliatyvų turinį ir melagingą informaciją, o tai, kadangi labai sunkiai atskiriama nuo tikrų duomenų, gali lengvai suklaidinti. Taip gali nutikti atsitiktinai, pavyzdžiui, DI „haliucinacijos“ atveju, kai generatyvinė sistema gamina išvedinius, kurie atrodo atspindintys tikrovę, bet iš tiesų jos neatitinka. Šį reiškinį sunku valdyti, nes viena pagrindinių dirbtinio intelekto savybių yra generuoti informaciją, kuri imituoja žmonių kuriamus rezultatus, todėl kontroliuoti tokią riziką yra iššūkis. Tokių nukrypimų ir klaidingos informacijos pasekmės gali būti labai rimtos. Todėl visi, kurie kuria ir naudoja DI sistemas, turėtų būti įsipareigoję užtikrinti tų sistemų apdorojamos ir visuomenei skleidžiamos informacijos tikrumą ir tikslumą.

87. Nors dirbtinis intelektas turi latentinį potencialą generuoti fiktyvius išvedinius, dar didesnį nerimą kelia tyčinio DI naudojimo manipuliacijoms problema. Taip gali atsitikti, kai, pavyzdžiui, žmogus operatorius ar organizacija tyčia sukuria ir išplatina informaciją, pavyzdžiui, atvaizdus, suklastotus vaizdo ir garso įrašus (deepfake), siekdami apgauti ar pakenkti. Deepfake – tai dirbtinio intelekto algoritmo pakeistas arba sugeneruotas apgaulingas asmens vaizdavimas. Deepfake klastočių keliamas pavojus ypač akivaizdus, kai jos naudojamos siekiant ką nors apgauti arba pakenkti: nors vaizdai ar vaizdo įrašai patys savaime gali būti dirbtiniai, jų sukeliama žala yra tikra ir palieka „gilius randus nukentėjusiųjų širdyse“, kai jie „jaučiasi sužeisti savo žmogiškojo orumo srityje“ [159].

88. Apskritai DI generuojami suklastoti audiovizualiniai produktai, iškreipdami „santykį su kitais žmonėmis ir tikrove“ [160], gali palaipsniui pakirsti visuomenės pamatus. Todėl būtinas rūpestingas reguliavimas, nes dezinformacija, ypač per DI kontroliuojamas ar paveikiamas medijas, gali plisti be tyčinės intencijos ir kurstyti politinę poliarizaciją bei socialinį nepasitenkinimą. Kai visuomenė tampa abejinga tiesai, įvairios grupės kuria savo „faktų“ versijas, todėl susilpnėja „tarpusavio ryšiai ir priklausomybė“ [161], kuriais grindžiamas socialinis gyvenimas. Kadangi deepfake klastotės verčia žmones viskuo abejoti, o DI generuojami melagingi išvediniai mažina pasitikėjimą tuo, kas matoma ir girdima, poliarizacija ir konfliktai tik didės. Tokia plačiai paplitusi apgaulė nėra nereikšmingas dalykas: ji smogia į žmonijos šerdį ir griauna pamatinį pasitikėjimą, kuriuo grindžiama visuomenė [162].

89. Kova su dirbtinio intelekto skatinama apgaule nėra vien šios srities ekspertų reikalas, bet reikalauja visų geros valios žmonių pastangų. „Jei technologijos turi tarnauti žmogaus orumui, o ne jam kenkti, skatinti taiką, o ne smurtą, tai žmonių bendruomenė dėl pagarbos žmogaus orumui privalo aktyviai pasipriešinti šioms tendencijoms ir puoselėti gėrį“ (163). Tie, kurie rengia DI generuojamą medžiagą ir dalijasi ja, turėtų visada rūpintis patikrinti platinamų dalykų tikrumą ir bet kuriuo atveju „vengti keistis žmogų žeminančiais žodžiais bei vaizdais ir atsisakyti visko, kas kursto neapykantą ir nepakantą, nuvertina žmogaus lytiškumo grožį ir intymumą, išnaudoja silpnuosius ir nepajėgiančius apsiginti“ [164]. Dėl to kiekvienas naudotojas turi nuolat būti atsargus ir atidžiai vertinti savo veiklą internete [165].

Dirbtinis intelektas, privatumas ir kontrolė

90. Žmonėms iš prigimties būdingas santykiais grindžiamas buvimas, todėl duomenys, kuriuos kiekvienas asmuo sukuria skaitmeniniame pasaulyje, gali būti laikomi objektyvizuota šio esminio santykiškumo išraiška. Iš tiesų duomenys ne tik perteikia visokeriopą informaciją, bet ir žinią apie žmogų bei jo santykius, ir tai vis labiau suskaitmenintame kontekste gali tapti asmens valdymo priemone. Be to, kai kurie duomenys gali atspindėti viešus asmens gyvenimo aspektus, kiti – būti susiję su  jo intymiąja sfera, galbūt net sąžine. Todėl privatumo apsaugai tenka pagrindinis vaidmuo užtikrinant žmonių vidinio gyvenimo ribas ir nuo neteisėto kontroliavimo apsaugant jų laisvę megzti santykius, išraiškos ir sprendimų priėmimo galimybę. Tokia apsauga taip pat susijusi su religijos laisvės gynimu, nes skaitmeninis stebėjimas gali būti naudojamas tikinčiųjų gyvenimui ir jų tikėjimo raiškai kontroliuoti.

91. Privatumo klausimą dera sieti su rūpinimusi teisėta žmogaus laisve ir neatimamu asmens orumu, galiojančiu bet kokiomis aplinkybėmis [166]. Šia prasme Vatikano II Susirinkimas teisę „išsaugoti savo gyvenimo privatumą“ priskyrė prie pagrindinių teisių, būtinų „tikrai žmogiškam gyvenimui“, ir ši teisė taikytina visiems asmenims dėl jų „išskirtinio orumo“ [167]. Be to, Bažnyčia patvirtino teisę į teisėtą pagarbą privačiam gyvenimui, siedama tai su asmens teise į gerą reputaciją, fizinę bei psichinę neliečiamybę, taip pat teise apsisaugoti nuo pakenkimų bei nepagrįsto kišimosi [168]: visa tai susiję su derama pagarba prigimtiniam žmogaus asmen