Paliatyvioji pagalba Kaune

 

VŠĮ "KAUNO HOSPISO NAMAI"

KAUNO HOSPISAS UŽTIKRINA ORUMĄ

Prieš pusantrų metų Kaune įsteigėme hospisą -  įstaigą, kurį padeda žmonėms, sergantiems  progresuojančia nepagydoma liga. Tai visuomenėje nematomi  žmonės,  nes  jie leidžia savo laiką tarp savo namų sienų vienumoje ir skausmuose. Dauguma jų nebe pasikelia nuo lovos. 

Situacija staigiai pasikeičia, kai gavę iš šeimos gydytojos siuntimą paliatyviai pagalbai ir pranešę mums apie tai, šie žmonės pagaliau susilaukia dėmesio: į jų namus, su ramybe ir meile įžengia Kauno hospiso namų komanda.

Gydytojas, slaugytoja ir socialinė darbuotoja pirmieji susitinka su ligoniu ir jų artimaisiais. Pradinio pokalbio ir apžiūrėjimo metu  apsvarstoma, kokios pagalbos stokoja žmogus. Būna, kad pas ligonį apsilankome tik keletą kartų: suteikiame žinių ir apmokome artimuosius tam tikrų sunkių ligonių priežiūros gudrybių. Bet dažniausiai mūsų bičiulystė užsimezga ilgam. Juk sunkiai sergančių ligonių artimieji dažniausiai yra dirbantys žmonės. Kad ir turintys medicinos išsilavinimą neturi praktikos su sunkiais ligoniais. Mūsų kvalifikuotų paliatyvių slaugytojų žinios ir rūpestingos rankos perima sunkią naštą. Ne kartą įsitikinome, kiek nuvargusiems ir neišsimiegojusiems artimiesiems reikia mūsų pagalbos.

Pacientai ir jų namiškiai atsargiai priima į savo  namų erdvę naujus žmones. Bijoma, kad svetimų žmonių pasiaukojantis geranoriškumas gali sujaukti sukurtą intymumą, į kurį dažniausiai išorinis pasaulis neįleidžiamas.  Pastebėjome, kad labiausiai neramina faktas, kad paslaugas teikiame nemokamai:  „Ar tikrai nemokamai? Kodėl?“. Esame hospisas – įpareigojanti, daug gyvenimo sričių apimanti, žmogaus gyvenimo praskaidrinimo bei orumo suteikianti koncepcija.

Ilgainiui vis labiau pasitikima, vieni kitiems tampame daugiau, nei šeimos nariais. Labiau - gyvenimo mokytojais.

Kauno hospiso namų stiprybė - savanoriai. Tai nuoširdūs ir pasiaukojantys žmonės, kurie gailestingumo vedami lanko sunkiai sergančiuosius jų namuose: gamina valgyti, maitina, skaito knygas, tvarko būstus, prižiūri jų artimųjų apleistus kapus.  Savanorio, atėjusio pas pacientą,  rankos retai būna tuščios. Jose dažnai puikuojasi savo sode nuskintų gėlių puokštė,  žaliuoja saujelė  žolelių arbatai, uoslę kutena ką tik iš orkaitės ištrauktas keksiukas,  gundo paslaptimi nauja  knyga. Savanorio veidą  puošia jauki šypsena bei užjaučiančių  akių šviesa.

Mūsų hospiso savanoriai yra įvairiausių profesijų žmonės, praturtinti įvairių meno, sporto ir sveikatinimo praktikų. Jie ateina pas mūsų pacientus  žaisti šachmatais, piešti, groti muzikos instrumentais ir tiesiog pavartyti žurnalus,  paplepėti ir pakikenti. Taip žlunga pertvaros tarp sveiko ir ligonio, jauniaus ir senolio, tarp aktyvaus ir vienišo, tarp atviro ir užsidariusio. Pacientai pradeda jaustis ne tik nuoširdžiai rūpestingai  globojami, bet ir reikalingi. Nes savanorystė yra gyvoji versmė, suteikianti žmogui pripildymą. "Jaučiamės neįmanomais egoistais, nes visada išeiname iš pacientų laimingi ir praturtėję,"- dalinasi savanoriai. 

Tokioje atmosferoje gimsta naujos šiltos tradicijos. Viena iš jų – pacientų gimtadienių iškilmės. Prieš  šventę  sukaktuvininkus aplanko mūsų savanorės kirpėjos ir kosmetikės. Dovanų paieškos mums nesukelia sunkumų: įsiklausę į pacientų pomėgius ir poreikius įteikiame jų išsvajotas netradicines dovanas. Vienai pacientei atvedėme terapinius šuniukus, kitai - muzikantus, trečiai surengėme akvarelinį dailės terapijos seansą. Ateiname pas juos su filmuotoju, mažais vaikučiais (o, kaip nušvinta pacientų akys!!!), savo šeimos nariais, tortais.

Šios šventės turi fantastišką terapinį poveikį: atsileidžia įskaudintos širdys, pagerėja sveikata, ilgam pakyla nuotaika ir pasišalina skausmai. Juk daugumos jų gimtadieniai seniai nebe švenčiami. Surengtos šventės atneša neįtikėtinai stiprų  efektą kaip pacientams ir jų artimiesiems, tiek ir patiems hospiso savanoriams bei darbuotojams.

 Vienas iš tokių stebuklų šiemet įvyko pas mūsų pacientę Jekateriną, kuriai šventėme 20-tajį  gimtadienį. Mergaitė gimė kitokia. Per savo amželį nepadarė ne vieno savarankiško žingsnelio ir neištarė nei vieno žodelio. Bet kokios gražios Katenkos emocijos, kaip džiugiai ji atsiliepia į artimųjų kalbinimus, kutenimus, glostymus. 20 metų šeima myli ir saugo savo vaikelį. Išorinis pasaulis jų džiaugsme nedalyvavo.

Po hospiso surengtos gimtadienio šventės mergaitės mama parašė mums jaudinantį laišką ir sutiko jį paviešinti: „Taip išpuolė, kad šiemet dvidešimtasis Jekaterinos gimtadienis sutapo su Didžiuoju penktadieniu, diena, kai prisimename Viešpaties Jėzaus kančias ir mirtį ant kryžiaus. Taip, būtent tą dieną  su gražiais linkėjimais ir dovanomis į mūsų namus atvyko „Kauno hospiso namų“ komanda švęsti gyvenimo šventės – gimimo dienos! Kas nors galbūt čia įžvelgs prieštaravimą, bet argi kilnūs, iš Dievo meilės kylantys Hospiso darbuotojų ir savanorių ketinimai, poelgiai bei veiksmai nėra ta mažytė auka Kristui už jo didžiules kančias ir mirtį dėl mūsų išganymo?

Socialinės darbuotojos Lijanos, Hospiso koordinatorės Kristinos, spec. pedagogės Ilonos ir jos dukters Elenos, fotografo Rolando gailestingumas, rūpestis, dėmesys, jautrumas ir didžiadvasiškumas sukūrė ypatingą šios iš tiesų išskirtinės dienos atmosferą mūsų namuose.

Tokiam žmogui kaip Katia truputis džiaugsmo spalvingais balionais, įspūdingai paserviruotais ryškiaspalviais vaisiais, iškilmingu naminiu pyragu su gimtadienio žvakutėmis iš tiesų yra dovana, kurios dydį įvertinti – paprasčiausiai ne jos jėgoms. Tačiau iš tiesų stebuklinga muzika, jos užburiantys ir įtraukiantys garsai padarė stiprų įspūdį. Spec. pedagogė Ilona atsinešė įvairiausių muzikos instrumentų, daugelį kurių iki tol buvome matę tik paveikslėliuose arba net neįsivaizdavome, kad tokių yra. Iš pradžių Katia atsargiai reagavo į tai, kas vyksta aplink ją. Atrodė, kad jos sieloje neranda atgarsio nei gitaros stygos, nei nuostabūs dainų žodžiai. Bet vos tik Ilona paėmė į rankas medinę fleitą, vos tik suskambo nesudėtinga jos melodija, ir Katia susidomėjo, įsiklausė, sutelkusi dėmesį. Atrodė, tarsi gertų visus tuos garsus nepaliaudama stebėtis.

Jai iš tiesų patiko! Patiko girdėti tai ir klausytis. O kai Katiai į delniukus įdėjo medines mušamąsias lazdeles, kad galėtų mušti į taktą, jos veide pražydo šypsena. Ji visa nušvito! Ji nusijuokė!

Dalindamasi jos nuoširdžiu džiaugsmu, šypsojosi ir kiekvieno to vakaro dalyvio širdis, šypsosi siela, patyrusi bendrystės, trupučio pasiaukojimo ir mažyčio meilės stebuklo džiaugsmą.

Jekaterina patyrė didžiulį  gyvos muzikos garsų žavesį ir magiją, o svarbiausia, „Kauno hospiso namų“ komandos nuoširdumą, suvokdama tai tik jai įmanomu būdu. Ji nurimo.

Harmonijos pojūtis, ir, ko gero, nenusakoma  atsipalaidavusio kūno palaima bent laikinai padėjo jai nusiraminti, patirti dvasinę ramybę ir vidinę darną. Ji taikiai užmerkė akis, tarsi sakydama mums visiems: „Ačiū! Man gera! Aš pasitikiu jumis!“

Mes kiekvieną dieną prisiliečiame prie žmonių skausmo ir vienišumo, prie nuovargio ir neaiškaus laukimo. Mūsų darbuotojai ir savanoriai,  aukodami savo laiką, jėgas, emocijas, lėšas,  paverčia šiuos jausmus džiaugsmu ir meile.

 VšĮ "Kauno hospiso namai" kol kas yra namai be namų. Mes neturime pastato, kuriame būtų patogiau ir lengviau globoti mūsų pacientus, atlikti daugiau medicinos procedūrų būsenos korekcijai,  apmokyti artimuosius. Pastate rastume vietos ir dienos centrui , kuriame pacientai  turėtų galimybę ne tik pakeisti namų aplinką, bet ir pabendrauti . 

Esame profesionalūs palaikamosios  pagalbos specialistai, nuoširdžiai  padedame ir suteikiame orumo kiekvienam sunkiai sergančiam, nepagydomam ligoniui, nepriklausomai nuo amžiaus ar pažiūrų. Tikimės visų Kauno ir Kauno rajono žmonių Gailėstingumo aktų:  prisijungti savanorystėje, aukoti lėšas, o gal ir padovanoti būstą būsimajam stacionarui.

„Jėzus Kristus nurodė, jog žmogus ne tik paliudija ir patiria Dievo gailestingumą, bet taip pat yra liepiamas pats vykdyti gailestingumą kitiems. Bažnyčia šiuose žodžiuose įžvelgia kvietimą darbuotis ir todėl stengiasi vykdyti gailestingumą“ (Jonas Paulius II)