Šv. Jonas iš Kapestrano

 

Šv. Jonas iš Kapestrano – viso pasaulio karo kapelionų globėjas. Jį po trejus metus Sakramentų ir dieviškojo kulto kongregacijos vykdytos apklausos 1984 m. vasario 10 d. popiežius Jonas Paulius II-asis paskelbė „visų karo kapelionų visame pasaulyje globėju pas Dievą“. 

Bažnyčios liturginiame kalendoriuje šv. Jonas iš Kapestrano (Kapestranas - miestelis vidurio Italijoje, kiek daugiau nei 100 km. nuo Romos į rytus) minimas spalio 23 d. Karo kapelionų dangiškasis globėjas, gyveno XIV–XV a. sandūroje, savo gimtinėje (g. 1386 m.) praleidęs tik mažą savo tikrai įdomaus ir margo gyvenimo dalį. Dar ankstyvoje jaunystėje palikęs gimtinę, studijavo Perudžijos universitete, įgijo teisininko išsilavinimą. Kaip teisėjo, amžininkų liudijimu, nusižengti teisingumui jo nepalenkė nei galingųjų grasinimai, nei turtuolių pinigai. 1415 m., įvykus, kaip dabar sakytume, politiniam perversmui, Jonas iš Kapestrano neteko ne tik pareigų, bet ir buvo uždarytas į kalėjimą. Bandė pabėgti, bet nesėkmingai – šokdamas pro langą susilaužė koją, jam teko patirti dar griežtesnį kalinimo režimą. Kalėjime turėjo regėjimą: jam pasirodė šv. Pranciškus ir kvietė stoti į pranciškonų ordiną. Paleistas iš kalėjimo už didelį užstatą - 400 dukatų, eidamas trisdešimtuosius savo gyvenimo metus, Jonas iš Kapestrano 1416 m. apsivilko pranciškono abitą, o po metų noviciato, 1417 m., davė amžinuosius įžadus. Prasidėjo jo kelionės po Italijos ir Europos miestus, kur pamokslavo ir steigė vienuolynus. 1451 m. perėjęs Alpes, daugiau į Italiją nebegrįžo, pasiaukodamas tenykščių kraštų bažnytinio gyvenimo ugdymui. Popiežius Kalikstas III-iasis Joną iš Kapestrano buvo įgaliojęs visokeriopai skatinti jo lankomų kraštų kunigaikščius ir karalius įsijungti į ginkluotą kovą prieš turkus, grasinusius krikščioniškajai Europai. Ko gero, vieną iš tokių apsilankymų ir iliustruoja nežinomas XIX a. dailininkas, paveikslą pavadinęs Šv. Jonas Kapestranas prieš Lietuvos didįjį kunigaikštį ir Lenkijos karalių Kazimierą Jogailaitį (nutapyta pagal nežinomo XVII a. dailininko paveikslą). Darbas saugomas Lietuvos dailės muziejuje. Galima tik spėlioti, kodėl Jonas Kapestranas užsuko pas karalių Kazimierą Jogailaitį, kuris nebuvo didelis popiežiaus gerbėjas. Netgi priešingai – savo sūnų mokytoju jis pasamdė italą Pilypą Kalimachą, pabėgusį iš tėvynės dėl sąmokslo prieš popiežių Paulių II-ąjį. Gali būti, kad Jonas Kapestranas pas LDK didįjį kunigaikštį ir Lenkijos karalių apsilankė savo vienuolijos klausimais – žinome, kad bernardinus Krokuvoje 1453 m. įkurdino būtent šis šventasis. Galbūt Jonas Kapestranas tikėjosi patraukti karalių į kovą prieš turkus, nes vyresnysis Kazimiero brolis, Lenkijos karalius Vladislovas, 1444 m. žuvo mūšyje prie Varnos (dab. Bulgarija). Šiuo mūšiu nesėkme baigėsi popiežiaus Eugenijaus IV-ojo paskelbtas kryžiaus žygis prieš turkus musulmonus. Turkai, 1453 m. užėmę Konstantinopolį, siekė išplėsti savo valdas į Europą, pirmiausia savo taikiniu padarydami Vengriją. Štai kodėl popiežius Kalikstas III-iasis Jonui Kapestranui davė plačius įgaliojimus telkti kariuomenę kryžiaus žygiui prieš turkus. 

1455 m. pabaigoje pavyko surinkti didelę, bet prastai apmokytą ir ginkluotą valstiečių armiją, kuriai vadovauti ėmėsi vengrų kunigaikštis Hunyadis, ir su kuria Jonas Kapestranas išvyko į Belgradą, jau apgultą turkų kariuomenės. Tvirtovės gynėjai kliovėsi Belgrado pilies tvirtumu. Tuo metu tai buvo viena tvirčiausių pilių Balkanuose. Pilį sudarė trys gynybinės linijos: vidinė pilis su rūmais ir dideliu donžonu, viršutinis miestas su pagrindinėmis karinėmis stovyklomis, ketveriais vartais ir dviguba siena ir apatinis miestas su katedra miesto centre ir uostu ant Dunojaus. Šias dalis skyrė tranšėjos, vartai ir aukštos sienos. 

1456 m. liepos 14 d. Hunyadis su savo flotile Dunojumi pasiekė apsuptą miestą. Turkų laivynas blokavo upę, tačiau kunigaikštis blokadą pralaužė. Sunaikinęs sultono laivyną, jis galėjo perkelti į miestą pajėgas ir maisto, tačiau turkų sultonas Mahometas II-asis nenutraukė apgulties, ir po savaitės intensyvaus bombardavimo tvirtovės sienos keliose vietose griuvo. Sultonas įsakė pradėti puolimą, kuris truko visą naktį. Armija užplūdo miestą ir puolė fortą. Mieste virė mūšis, kuris galiausiai pasisuko miesto gynėjų naudai. Mūšio baigtį nulėmė kontrataka, kuriai vadovavo Jonas Kapestranas, apsiginklavęs tik mediniu kryžiumi ir be paliovos ragindamas karius apaštalo Pauliaus žodžiais: Viešpats, kuris jumyse gerą darbą pradėjo, jį ir pabaigs(Fil 1:6). Ar puldami, ar besitraukdami, ar smogdami priešui, ar patys jo smūgius atlaikydami, visada šaukitės Jėzaus vardo. Tik jis gali išgelbėti, – nuolat primindavo savo kariams. Vienuolika dienų ir naktų Jonas Kapestranas nepasitraukė iš mūšio. Tai buvo paskutinis jo, kaip kario ir kapeliono, mūšis. Laimėtas mūšis. Šiuo laimėjimu buvo 70 m. sustabdytas turkų osmanų veržimasis į katalikiškąją Europą. Kai turkai buvo apgulę Belgradą, popiežius Kalikstas III-iasis įsakė vidurdienį skambinti varpais ir kviesti tikinčiuosius melstis už miesto gynėjus, tačiau kadangi į daugumą vietovių žinia apie pergalę atkeliavo anksčiau už šį įsakymą, skambinimas varpais tapo pergalės minėjimo ženklu. Šiai pergalei atminti popiežius Kalikstas III-iasis įsteigė Atsimainymo šventę, pažymėti kaip įsibaiminusios krikščioniškosios Europos laukimas po šio mūšio persimainė į didį džiaugsmą. Po kelių mėnesių mūšio lauke užsikrėtęs maru, Jonas iš Kapestrano mirė savo paties įsteigtame Illok vienuolyne (dab. Villach).

1514 m. popiežius Leonas X-asis Joną iš Kapestrano paskelbė palaimintuoju, o 1690 m. popiežius Aleksandras VIII-asis – šventuoju. 1984 m. šv. Jonas iš Kapestrano paskelbtas viso pasaulio karo kapelionų globėju. 

Kaip matyti iš šventojo biografijos, karo kapelionų dangiškuoju globėju jis paskelbtas dėl indėlio į mūšio lauke prie Belgrado 1456 m. iškovotą krikščionių pergalę prieš turkus – jis ne tik ugningu žodžiu, bet ir asmeniniu pavyzdžiu įkvėpė karius narsiai kovoti ne tik už Tėvynės likimą, bet ir visą krikščioniją. Šiandien karo kapeliono uždaviniai iš esmės irgi tie patys: žadinti karių meilę Tėvynei ir krikščionišką savimonę.