Aušros Vartų Gailestingumo Motinos atlaidai

Brangūs broliai ir seserys, Gailestingumo Motinos šventės dieną Evangelija mus nukelia prie Jėzaus kryžiaus. Po šiuo kryžiumi Dievo motina išgyveno didžiausią savo gyvenime skausmą, savo Sūnaus didžiąją auką,  sielvartu dalijosi su šalia esančia savo seserimi, Marija Kleopiete,  Marija Magdaliete ir Jėzaus mylimuoju mokiniu.  

Akivaizdoje tos mirties, kuri mus sutaikino su Dievu, ir tame didžiajame gailestingumo akte, šalia Viešpaties buvo  tie, kurie dalijosi Jo skausmu, užjautė. Mes taip pat esame pakviesti būti tos aukos dalyviai, todėl ir jungiamės Šv. Mišių aukoje. Mus čia atveda tikėjimas, kuris rodo, kad esame ne pašaliniai, ne stebėtojai, kad mes tampame – kaip ir Marija, kaip mylimasis Jėzaus mokinys – to įvykio nariai, dalyvaujame Kristaus aukoje. Kiekvieną kartą išpažindami Tikėjimą, mes jaučiame didelį Jėzaus nuolankumą, nusižeminimą, atsidavimą mums. Jis tik dėl mūsų, žmonių, dėl mūsų išganymo įsikūnijo, kentėjo ir mirė ant kryžiaus, kad mes patirtume Dievo palaimą ir būtume sutaikyti su Dievu, nuo kurio buvome atskirti nuodėme. Didysis Dievo gailestingumo darbas – susigrąžinti žmogų, susigražinti į tą Dievo meilės santykį, kuriame buvome sukurti. Tai kartojame kiekvieną kartą dalyvaudami Šv. Mišiose, bet ne visada išgyvename  tą kančią ir skausmą. Taip, kaip Marijos širdis buvo perverta skausmo, taip ir mūsų širdys turėtų būti pervertos, kad mes galėtume priimti į savo širdis Dievo malonę, atleidimą ir mums suteikiamą išganymą. 

Toks tikėjimas mus veda į naująją evangelizaciją, į kurią  esame pakviesti Popiežiaus. Pakviesti jungtis ir skleisti žmonijai bei vieni kitiems tą Gerąją naujieną, jog Dievas nori mus susigrąžinti į savo bendrystę. Mes ne tik dėl Adomo ir Ievos, bet ir dėl savo asmeninių kalčių atitolstame nuo Dievo, patys atsitraukiame, todėl naująją evangelizaciją turime pradėti nuo savęs. Mes turime būti pirmieji, kurie žengsime tą pirmąjį žingsnį, kad atvertume savo širdis, kad jos vėl būtų sutaikytos su Dievu. Asmeninis susitaikinimas kaip tik įvyksta per Susitaikinimo sakramentą, kurio galia kyla iš Kristaus kryžiaus, Jo mirties ir prisikėlimo.  Drauge su Jėzumi  Šv. Mišių aukoje tai kiekvieną kartą naujai išgyvename. 

Mes pakeisime visuomenę, ją tikrai evangelizuosime tik pradėję nuo savo širdžių, kai matysime, kad Kristus mumyse atgimsta, kad tas atnaujintas santykis atveria mūsų širdis ir per mus paliečia kitus. Evangelizacija turi paliesti visus, ji negali užsidaryti savyje, o tam reikia mūsų pastangų. 

Lapkričio 23 d. švęsime Kariuomenės dieną. Tie, kas ateis vidurdienį į Katedros aikštę, matys iškilmingą rikiuotę, karius, žengiančius koja kojon, petys petin. Tam, kad galėtų taip gražiai žygiuoti, kad galėtų bendrai tarnauti, reikia daug ir bendrai dirbti.  Žinome, kad „vienas karys – lauke ne karys“. Bendrystė ir bendras darbas yra pavyzdys ne tik kariuomenėje, bet ir mūsų dvasiniame gyvenime. Mes turime dirbti ir siekti tarpusavio bendrystės. Jei užsidarome tik su savo pastangomis, mes nieko negalime padaryti, net ir savo pastangomis atsivertę mes ten ir sustojame, liekame kaip užtvenkta upė, kaip stovintis vanduo, kuris greitai sustingsta. Su užsidariusia mūsų siela – panašiai.

Kas atsiveria Dievo malonei – patiria Dievo meilę, bet to irgi neužtenka, nes meilė, kuri sustingsta, užsidaro savyje, apsiriboja savimeile ir tampa greičiausiu keliu į pragarą. Kai žmogus užsidaro savyje, jis nebegali mylėti kito, bet tarp kitų yra pats Dievas ir savyje užsidariusi siela, nebematanti ir nebemylinti Dievo, pasmerkusi save pražūčiai. Mes turime atverti savo širdis ne tik meilei, bet ir tikėjimui. Tikėjimas irgi negali užsidaryti savyje. Mes dar mokame dalintis meile šeimoje ar su kitais, bet tikėjimą dažnai uždarome savyje. Tikėjimas nėra tik mano asmeninis reikalas, tikėjimas, kaip ir meilė, turi sklisti ir visų pirma atsispindėti mūsų gyvenimo pavyzdyje – žiūrėkite, kaip jie vienas kitą myli, kaip jie tiki.  

Turėkime tikėjimą kaip garstyčios grūdelį. Pradėkime gyventi tuo, ką išpažįstame sekmadieniais Tikėjimo išpažinimu – dėl mūsų žmonių, dėl mūsų išganymo Jis atėjo, dėl mūsų susitaikinimo su Dievu Jis paaukojo savo gyvybę ir Jis vedasi mus kartu. Tokio tikėjimo pavyzdys mums yra Dievo motina Marija. Ji pirmoji įtikėjo angelui apreiškus. Ji ne tik savyje ugdė tikėjimą, bet ir padėjo kitiems. Padėjo Kanos vestuvėse, kad nepritrūktų vyno, t.y. džiaugsmo. Padėjo atsivertusiems ir stebuklingai išgijusiems, net nusidėjėliams, ateiti į Jėzaus sekėjų bendruomenę. Dievo motina Marija padėjo ir tiems apaštalams, kurie, kaip parašyta Evangelijoje, nestovėjo kryžiaus papėdėje, o buvo pabėgę. Marija juos subūrė ir buvo tarp jų vakarienės menėje, „aukštutiniame kambaryje, kur mokiniai buvo apsistoję“, kai nusileido Šv. Dvasia. Marija yra mums pavyzdys, mūsų tikėjimo mokytoja.  

Turime leisti mūsų tikėjimui suspindėti, pradėdami kiekvienas asmeniškai susitaikyti su Dievu. Atlaidai ne veltui to reikalauja, kad mes prieitume prie išpažinties ir susitaikintume su Dievu, kad mūsų širdys būtų atviros priimti tas gausias malones, kurias Viešpats šiandien nori mums suteikti per mūsų bendrą maldą, bendrą atgailą, bendrus gailestingumo darbus.  

Liudykime tą tikėjimą, kuriuo Jis mus veda, atverkime savo širdis priimdami tas malones, kurias gauname kaskart išgyvendami Šv. Mišių auką, ir tuomet galėsime jas skleisti už bažnyčios durų, kad lašas malonės, lašas Dievo sutaikinimo džiaugsmo, išplauktų į mūsų visuomenę.  

Nereikia kaltinti tamsos, smerkti visuomenės ir jos blogio – reikia uždegti žvakę, uždegti Kristaus šviesą. Kariuomenė taip pat yra ne tam, kad ką nors nugalėtų, bet tam, kad užtikrintų taiką ir ramybę, o tauta – tam, kad joje šviestų Kristaus šviesa.  

Šiandien prisiekdami Seimo nariai pasižadėjo išlaikyti Lietuvos teritorijos žemių vientisumą.

Melskime, kad Kristaus šviesa padėtų jiems ir mums visiems sąžiningai gyventi taip, kad užtikrintume laisvę, kad apsaugotume ją nuo galimų priešų ir  kad mūsų visuomenėje sklistų Tikėjimas,  kad Kristaus šviesa šviestų visai mūsų tautai.