Didysis Ketvirtadienis. Krizmos šv. Mišios

Brangūs broliai ir seserys,

Šiandien išsipildė ką tik girdėti žodžiai: „Viešpaties dvasia yra mus visus patepusi”, o ypač per kunigystės sakramentą, kad būtų skelbiama Geroji naujiena, nešamas išlaisvinimo žodis.

Šiandien minime patepimą, ypač kunigystės, ir aliejus, kuriais buvome patepti. Kiekvienas tikintysis yra pateptas jau  per Krikštą. Tas patepimas, tai Šventosios Dvasios žymė, pakeičia mus, kad būtume Gerosios naujienos nešėjai. Šiandien kapelionai, kunigai susirinko tam, kad atnaujintų šventimų dieną duotus pažadus.

Pirmasis klausimas, kurio netrukus paklausiu – „Ar norite atnaujinti tuos pasižadėjimus?“ Iš tikrųjų kas rytą atsibudę mes turime atnaujinti savo pažadus, iš naujo pradėti savo tarnystę. Mes kaip ir kariai turime dar kartą tarti: „Taip, aš esu pasiruošęs tarnauti ir tarnauti iki galo“. Šiandien tai darome iškilmingai. Mes prisimename savo šventimų dieną, prisimename tą nerimą, kurį tada jautėme, atsiliepdami ir pasiduodami tam didžiam Viešpaties kvietimui. Šiandien mes vėl ištarsime: „Taip, esu pasiryžęs ir toliau žengti tuo keliu“.

Antrasis klausimas tik papildo pirmąjį – „Ar esate pasirengę vienytis su Kristumi atsižadant savęs?“ Šventasis Tėvas, pradėdamas savo tarnystę, susirinkusiems kardinolams priminė, kad be Kristaus kryžiaus mes liekame kardinolais, vyskupais, bet nebe Kristaus sekėjais. Mes esame pašaukti mokytis iš Kristaus, kad vienytumės su Juo darydami tuos pačius Jo darytus darbus, kad Jo galia veiktų per mus mums  patikėtuosiuose. Viešpats kviečia mus tokiai tarnystei – kryžiaus nešimui.

Kariuomenėje, kaip ir kunigystėje, kalbame apie tarnystę, neskaičiuojame valandų – taip, kaip motina ar tėvas neskaičiuoja su savo vaikais praleistų valandų. Tokiai tarnystei esame pašaukti Kristaus, todėl ir atnaujiname savo pasiryžimus.

Trečiuoju klausimu klausiama apie savęs atsižadėjimą ir atsiliepimą kvietimui uoliai pastoracinei tarnystei – skelbti Dievo žodį, teikti sakramentus, padėti, paguosti, išgelbėti.

Šiandien galiu pasidžiaugti jumis, kapelionai, kunigai, nes iš tikrųjų matau jūsų atsidavimą savo žmonėms. Galiu viešai  pasakyti tai, ką dažnai kartoju asmeniškai – jūs išradingi. Randate, kaip žmogiškai prieiti, padėti tada, kai žmogus net nesuvokia, kad jam reikia pagalbos.

Išduosiu vieną pastoracinę paslaptį, kurios išmokau iš vieno kapeliono. Jei nori prakalbinti žmogų, kuris nepasiruošęs kalbėti apie tikėjimą – misijoje reikia tapti kirpėju ir galėsi 15 minučių su kiekvienu pasikalbėti.

Visokių yra kelių ir kiekvienas randa savo „kampą“, savo būdą prašnekinti, prakalbinti, bet ne iš kokios nors pareigos, o kad neštų Kristų, kad neštų išlaisvinimą. Kartą vienas kapelionas paskambino vidury nakties, nes jam teikiant sakramentą, paaiškėjo, kad žmogus turėjo didelių problemų, jam prireikė užtarimo maldos, kitų kapelionų pagalbos. Mes tarnaujame ne sau, bet jums, todėl šiandien, atnaujindamas pažadus, galiu didžiuodamasis paraginti nenuleisti rankų, eiti toliau ir uoliai vykdyti savo misiją.

Po trijų liturginių klausimų kreipsiuosi į visus čia susirinkusiuosius.  Neseniai tokį visus nustebinusį kreipimąsi matėme, kai Popiežius Pranciškus, pirmą kartą po išrinkimo pasirodęs Vatikane, kukliai pasilenkęs kreipėsi į susirinkusią minią Šv. Petro aikštėje ir maldavo melstis už Jį.

Liturgijoje po įžadų atnaujinimo yra oficialiai kreipiamasi į susirinkusią tautą, kad melstųsi už savo kunigus ir ganytojus, nes esame vieni kitų. Mes ateiname tarnauti, betesame tos pačios šeimos nariai. Taip, kaip kariuomenės žmonės ateina pašaukti tarnauti Tėvynei, taip ir kunigai, pašaukti iš visuomenės, ateina tarnauti bendruomenei. Mums reikia maldų, todėl baigiu prašydamas melstis ir už save– jūsų vyskupą. Tai ir yra ta bendrystė, kurią mes išgyvename per šį tridienį, nes esame viena šeima, vienas Dievo kūnas, kartu einantis į išganymą. Mūsų pareiga ir tarnystė yra padėti jums gauti sakramentus, išgirsti Dievo žodį, o jūsų – kartu eiti tuo keliu, nepabijoti maldos, atverti savo širdis Viešpačiui ir melstis už mus. Melskitės už tuos, kurie dar tik pakeliui į pašaukimą. Kapelionui turėti tik tabernakulį neužtenka, reikia turėti pašaukimą. Ne tik kariuomenėje, bet ir visoje bažnyčioje trūksta pašaukimų ir pagrindinis veiksmas, kuris gali padėti jį atrasti, yra mūsų bendra malda.

Vėliau šventinsime aliejus, nes tai – mūsų ginkluotė, keliaujanti su kapelionais į misijas ir visus dalinius, kuriuose jie tarnauja – ligonių patepimui ir katechumenams parengti. Mūsų didžioji artilerija – Krizma, naudojama tiems sakramentams, kuriais suteikiama nepakeičiama Šventosios Dvasios žymė, todėl šie sakramentai (Krikšto, Sutvirtinimo ir Kunigystės) nekartojami. Krizma liturgijoje skiriama nuo kitų šventinamųjų aliejų, nes ji  – Dievo veikimas tarp mūsų ir ja mes pasitinkame Šventąją Dvasią. Melskimės vieni už kitus, melskime, kad per šias dienas Viešpats giliai paveiktų mūsų širdis, atnaujindamas mūsų tarnystę kunigystėje ir tarnystėje dėl Tėvynės, kad atnaujinta širdimi pasitiktumėme Šventąsias Velykas, o mūsų kariuomenė, šeimos ir tauta atsinaujintų Dievo Dvasios šviesoje.