Šv. Ignacas Lojola

Šv. Ignacas Lojola, minimas liepos 31 d. Jo vardu vadinama Ordinariato bažnyčia Vilniuje. Pagrindiniai jo gyvenimo momentai yra susiję su kariuomene, o ir jo įsteigtosios Jėzaus draugijos pavadinimas (isp Compañia de Jesus) galėtų būtų verčiamas kaip Jėzaus kuopa".

Ignacas Lojola gimė 1491 m. Ispanijoje, baskų krašte. Pats Ignacas prisipažino, jog jaunystėje buvo pasaulio tuštybėms atsidavęs žmogus. Jo bendražygiai apie šį laikotarpį rašė, kad Ignacas nors ir neišsižadėjo tikėjimo, bet negyveno pagal jo reikalavimus ir nesisaugojo nuodėmės. Jį viliojo moterys, buvo užsidegęs lošimo aistra, nevengė karštakošiškai griebtis ginklo. 1515 m. dėl nusižengimo kartu su vyresniuoju broliu net buvo patrauktas į teismą. Būdamas 26 m. stojo Navaros vicekaraliaus tarnybon. 1521 m. gegužės 20 d., kai prancūzai puolė Pamplonos tvirtovę, Ignacas buvo sunkiai sužeistas. Ilgai gydydamasis ir mąstydamas apie savo praeitį, pajuto nenumaldomą troškimą gyvenimą skirti sieloms gelbėti. 1534 m. Ignacas ir dar keli bendraminčiai, visi drauge tuo metu studijuojantys Sorbonos universitete, nusprendė duoti skaistybės ir neturto įžadus, ir žygiuoti į Jeruzalę, o jei keliauti į Šventąją Žemę būtų neįmanoma, tuomet Romoje prašyti popiežiaus globos. Jie norėjo būti Kristaus mokslo skelbėjai, pasirengę vykti visur, kur pasiųs popiežius. 1540 m. popiežius patvirtino Jėzaus Draugijos (arba Jėzaus kuopos) regulą.

Kurdamas Jėzaus Draugiją, šv. Ignacas jos narius įpareigojo visuose darbuose degti troškimu tarnauti didesnei Dievo garbei („ad maiorem Dei gloriam“). Jėzaus draugija nuo pat pradžių labai sparčiai augo ir plėtė savo veiklos akiračius. Kai 1556 m. vyko pirmoji jėzuitų kongregacija (tuoj pat po ordino steigėjo mirties), Draugijai priklausė jau apie tūkstantį narių, po septynerių metų, sušaukus antrąją – jau 3,5 tūkstančio. Visoje ordino istorijoje pats didžiausias narių skaičius – 36 tūkstančiai – buvo 1965 m. Šiandien jėzuitų visame pasaulyje yra šiek tiek daugiau negu 20 tūkstančių.

Jėzaus Draugija per visą savo veiklos istoriją visuomet buvo pirmosiose evangelizacijos eilėse; savo pašaukimą vykdė pavyzdingai atsidavę, drausmingi, nesitraukė net pavojaus akivaizduoje, ištikimai tarnavo Dievui ir žmonėms, neretai - iki kraujo praliejimo. Ignaco įkurta vienuolija nuo pat pradžios taip pat pasižymėjo beveik kareiviška drausme ir operatyvumu – galbūt dėl to, kad ir jos steigėjas prieš tapdamas kunigu, buvo karininkas. Jėzuitai, skirtingai negu daugelio kitų vienuolijų nariai, duoda keturis įžadus: be trijų pagrindinių – skaistumo, klusnumo ir neturto, jie dar duoda ypatingo klusnumo popiežiui įžadą. Tai reiškia, jog jie pirmieji siunčiami į tuos kraštus, ir į tas situacijas, kur nepalankios sąlygos, kur reikia pasiruošimo, išsilavinimo, patirties, ryžto ir diplomatiškumo. 

Kiek šiais laikais aktualus šv. Ignaco paliktas pavyzdys? 

Sakoma, kad kas 500 m. pasaulyje vyksta paradigminiai pasikeitimai, įvyksta struktūrinės krizės; keičiasi tie pagrindiniai atramos taškai, kurie šimtmečiais atrodė nepajudinamai tvirti – šeima, darbas, valstybė ir pan. Tokie pasikeitimai verčia keisti požiūrį į pasaulį, mąstyseną ir veikimą. Šv. Ignacas gyveno panašių permainų laikais. Tai laikai, kuomet susiduria, viena šalia kitos gyvena ir neretai neišvengia sunkumų, tradicinė, modernioji ir postmodernioji kultūros. Kai Ignacas buvo vos vienerių, Kristupas Kolumbas atrado Ameriką. Ignaco bendraamžis Mikalojus Kopernikas pakeitė tuomet galiojusį kosmoso supratimą, įrodydamas, kad žemė sukasi aplink savo ašį ir aplink saulę. Martynas Liuteris 1517 m. paskelbė savo 95 tezes, kuriomis prasidėjo protestantiškoji reforma ir Bažnyčios skilimas. Būtent tuo metu ir Ignacas, būdamas 25-26 m., išgyveno savo asmeninį atsivertimą. To sudėtingo atsivertimo patirtis, sudėta į Dvasines pratybas, yra tarsi Dievo atsakas į anų laikų dvasinę ir socialinę krizę. Ignaco dvasingumas – analizė ir sintezė. Neneigdamas kylančios naujos kultūros elementų, jis ragina visame kame gyventi su Dievu ir leistis jo vadovaujamiems.
Pasaulis – tai ne muziejus ar vitrina, į kurią turėtume tik žiūrėti, bet dirbtuvė, kurioje dirba pats Dievas. Jis mus kviečia padėti jam ir jo Sūnui. Ignacui žmogaus gyvenimas – tai ne laikas, skirtas kaupti nuopelnams ir laukti Dangaus, vengiant nuodėmių. Gyvenimas – tai ieškojimų metas, darbo ir vykdymo to, kas tarnauja Dievo garbei. Ignacas neneigia ir neignoruoja pasaulio prieštaravimų, bet juos integruoja į dvasinę sintezę, susidedančią iš kontempliacijos, asmeninės iniciatyvos ir kūrybingumo, klusnumo ir bendrų projektų, intelektinio pasirengimo ir profesionalumo, tarnavimo vargšams ir atstumtiesiems, inkultūravimo ir visuotinumo, sudėtingų instrumentų naudojimo ir kartu tarnavimo ir nusilenkimo slėpiniui. 
Šv. Ignaco pavyzdžiu tarnauti karišką uniformą vilkintiems žmonėms reiškia suteikti prioritetą kario krikščioniškam formavimui, palydint jį ir jo šeimos narius krikščioniškosios iniciacijos taku, pašaukimo keliu, kurie veda į tikėjimo brandumą ir į kasdienį liudijimą. Tuo pačiu tai reiškia puoselėti tam tikras brolybės ir bendrystės formas, liturginę ir asmeninę maldą, tinkamas kariškai gyvenimo aplinkai ir sąlygoms.