Kariuomenės ordinarų vyskupų susitikimas Vilniuje

NATO viršūnių susitikimo proga Vilniuje taip pat vyko Europos vyskupų konferencijų kariuomenių ordinarų susitikimas. Jo metu siekta drauge apmąstyti karių ir jų šeimų pastoracijos klausimus, broliškai dalytis patirtimi ir pastoraciniais sprendimais atsižvelgiant į dabartinę Europos situaciją, ypač karo Ukrainoje aplinkybėmis.

Vyskupus pasveikino Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas, CCEE (Europos vyskupų konferencijų tarybos) pirmininkas ir Lietuvos kariuomenės apaštalinis administratorius. Arkivyskupas priminė, kad šis susitikimas Vilniuje yra pirmasis CCEE organizuojamas kariuomenės ordinarų vyskupų susitikimas. Tokie susitikimai, skirti su kariniu pasauliu susijusiems pastoraciniams klausimams spręsti, bus rengiami kas dvejus metus.

Aptaręs Prahoje vykusios kontinentinės sinodo asamblėjos europinę patirtį ir pristatęs planuojamas CCEE iniciatyvas, arkivyskupas Gintaras Grušas stabtelėjo prie kariuomenės piligriminės kelionės į Lurdą – tūkstančiai jaunų kariškių kasmet vyksta į Marijos šventovę prašyti Švč. Mergelės Marijos globos ir melstis už taiką. Savo kalbą arkivyskupas baigė žodžiais: „Norime lydėti šį NATO valstybių narių vadovų aukščiausiojo lygio susitikimą malda, kad jų sprendimai būtų nukreipti į bendrąjį gėrį siekiant žmonijos pažangos, stengiantis išspręsti konfliktus ir užtikrinti taiką.“

Ukrainos kapelionų vadovas t. Andrijus Zelenskis SJ kalbėjo apie kapelionų vaidmens raidą karo metu. Karo situacijoje, į kurią Ukraina pateko 2014 m. ir ypač po Rusijos invazijos 2022 metais, pasakoja jėzuitų kapelionas, matome agresiją prieš ištisas civilių bendruomenes, smurtą net prieš moteris ir vaikus; dėl jo radikaliai panaikinama erdvė ir laikas, peržengiama žmogiškumo riba, pasiekiamas tikras ontologinis žlugimas.

Tokiomis aplinkybėmis kapeliono vaidmuo – būti karo lauke, lydėti karius ir rūpintis jais dvasiškai: teikti sakramentus net tranšėjose, melstis mažose grupelėse, teikti paramą ir paguodą.

Tai tarnystė, kuri priklauso platesnei sričiai ir yra nuolatinio ugdymo dalis. Karo sukeltai netvarkai priešpastatoma paieška tvarkos, iš kurios kiltų taika, siekiant visiems įsipareigoti ieškoti tiesos, rinktis gėrį, kovoti už teisingumą, kontempliuoti grožį.“

Sarajevo arkivyskupas ir Bosnijos bei Hercegovinos kariuomenės ordinaras Tomo Vukšičius, pirmiausia remdamasis karo buvusioje Jugoslavijoje, daugiatautėje, daugiareliginėje ir daugiakultūrinėje aplinkoje, patirtimi, kalbėjo apie kapelionų tarnystę ir jų situaciją teritorijose, kuriose vyko konfliktai. „Tačiau kapelionų indėlio negalima atskirti nei nuo likusios Bažnyčios, kuriai jie priklauso, nei nuo konkrečios teisinės, politinės, kultūrinės, ekonominės ir religinės situacijos visuomenėje, kurioje jie gyvena, nei nuo kariuomenės, į kurią jie siunčiami, kad teiktų dvasinę pagalbą.“

Vietovėse, kuriose konfliktas pasibaigęs, labai svarbus pastoracinis klausimas yra dvasinis palydėjimas kariškių ir veteranų, turinčių tiesioginę ir dažnai ilgametę karo patirtį, arba žmonių, kuriems dėl priežasčių, susijusių su ginkluotais konfliktais, kuriam laikui buvo atimta laisvė.

„Bosnijoje ir Hercegovinoje, – tęsė Sarajevo arkivyskupas, – per pastaruosius 30 metų padaryta nemaža pažanga atkuriant materialę gerovę, tačiau ir čia dar daug ką reikia nuveikti, o svarbiausia – gydyti psichologines žaizdas ir gilias traumas. Todėl absoliutus prioritetas yra kurti teisines, socialines, politines, kultūrines, politines, religines ir ekonomines prielaidas teisingos ir ilgalaikės taikos, pagrįstos dialogu ir visapusiška pagarba asmenų bei trijų ją sudarančių tautų teisėms. Kad tai pasiektume, būtinas konkretus visų visuomenės sluoksnių, taip pat religinių grupių, įskaitant karo kapelionus ir kitų Bažnyčių bei religijų dvasininkus, bendradarbiavimas.“

„Nepaisant sunkumų, Katalikų Bažnyčia Bosnijoje ir Hercegovinoje, – pridūrė arkivyskupas Vukšičius, – yra įsitikinusi, kad nuoširdus tarpreliginis, socialinis, politinis ir kultūrinis dialogas padėtų įtvirtinti socialinę santarvę ir skatinti bendrąjį gėrį, gydyti neramios praeities žaizdas ir stiprinti religinių bendruomenių sąmoningumą bei pašaukimą būti moraliniu orientyru. Ir iš tiesų, būtent dėl to, kad yra sunkumų, dialogas yra būtinas.“

Galiausiai kariuomenės ordinaras Italijoje arkivyskupas Santo Marcianò kalbėjo apie pastoraciją kariuomenėje, jos iššūkius ir galimybes.

„Kai kalbame apie Bažnyčios karinį ordinariatą ir pastoracijos uždavinius, kalbame apie evangelizaciją. Iš čia kyla pastoraciniai iššūkiai ir, tiesą sakant, visi iššūkiai, tenkantys mums kaip Bažnyčiai“, – sakė Italijos kariuomenės ordinaras.

„Pirmiausia esame Bažnyčia, tai gera visada pabrėžti, dalinė Bažnyčia, specialiai įsteigta teikti žmogiškąją ir dvasinę pagalbos ginkluotosioms pajėgoms. Ši dalinė Bažnyčia laikui bėgant perėjo – kaip šv. Jonas Paulius II įtaigiai paaiškino užbaigdamas pirmąjį Kariuomenės ordinariato Bažnyčios sinodą Italijoje – „nuo Bažnyčios tarnystės, siūlomos kariuomenei, prie tarnaujančios Bažnyčios, susibūrusios tarp karinio pasaulio žmonių, pašauktų vykdyti Krikštu gautą bendrąją kunigystę darbuojantis dėl taikaus žmonių sambūvio.“

Krikščionims, tęsė Marcianò, karinis įsipareigojimas yra tarnystė, tikra tarnystė, reikalaujanti didvyriškumo ir drąsos kuriant taiką.

„Ir manau, kad būtent čia glūdi mūsų užduoties esmė, stiprinama vertybių, kurias atneša karinis pasaulis: suvokti, kad kariškiai yra ne tik žmonės, kuriems siūlome paslaugą, bet ir šeima, bendruomenė, Bažnyčios dalis, tarnaujanti pasauliui.“

Šiame kontekste ir sinodiškumo, į kurį visa Bažnyčia yra pašaukta, akiratyje, Marcianò nurodo tam tikras pastoracijos kariniame pasaulyje galimybes, skirtas visiems:

Jaunimo ir ugdymo turtingumas. „Todėl Kariuomenės ordinariato Bažnyčia, jauna Bažnyčia, nes joje daugiau jaunimo, yra pašaukta kuo geriau išnaudoti šią nepaprastą savo dovaną – kartu ir didelę atsakomybę – kurdama specialias iniciatyvas, kurias siūlytų jauniems kariškiams, stengdamasi perimti mūsų kariuomenių jaunimo prasmės poreikį.“

Ekumeninė perspektyva ir tarpreliginis dialogas. „Karinis pasaulis, ypač kai kuriose šalyse ir misijose, vykdomose globojant tarptautinėms institucijoms, patiria vadinamąjį darbų ekumenizmą, kurį vėliausiai gyvenę popiežiai ne kartą nurodė ir Bažnyčios mokyme, ir konkrečiais gestais.“

Migracija ir priėmimas. „Kariuomenės įsipareigojimas įvairiose taikai palaikyti skirtose tarptautinėse misijose, kai ji padeda pabėgėliams vykdydama prevenciją ir gindama žmogaus teises, skatina mus įvertinti ne tik mūsų Italijos kariuomenės kompetenciją, bet ir jai būdingą etiką, kai ji rūpinasi teisingumo ir bendrojo gėrio, brolybės ir taikos vertybėmis – šios vertybės įmanomos tik tada, kai visa ko pagrindas yra kiekvieno žmogaus gynimas visais gyvenimo etapais ir sąlygomis bei rūpinimasis jo neatimamu orumu.“

Malda už taiką. „Jei tiesa, kad kariuomenė tarnauja taikai, ir jei tiesa, kad taika yra Bažnyčios širdyje, tai tiesa ir tai, kad Kariuomenės ordinariatas pašauktas nepaliaujamai melstis už taiką.

Pastoracija konkrečioje aplinkoje ir dvasinis palydėjimas. „Kariuomenės kapeliono tarnystė iš tiesų skirta visiems, ne tik tikintiesiems, ir jai būdingas toks dalijimasis gyvenimu, kuris pačią pastoracinę tarnystę padaro konkretesnę ir kryptingesnę. Taip mes tampame autentiška popiežiaus Pranciškaus svajota „išeinančia Bažnyčia“ su „aplinkos pastoracija“, kurios parapijos negali deramai aprėpti. Jos nereikia išrasti, bet ją būtina vertinti: galbūt tai gali būti pavyzdys besidarbuojantiems kitose srityse, ypač didžiuosiuose miestuose, kur žmonės studijų ir darbo vietose praleidžia didžiąją dalį savo gyvenimo. Gerai pagalvojus, tai pastoracija, kuri taip pat sukonkretina sinodo stilių.“

Susitikimą lydėjo daug maldos akimirkų – Aušros Vartų koplyčioje, Vilniaus katedroje ir Dievo Gailestingumo šventovėje vyskupai ir Europos kariuomenės ordinariatų atstovai ypač meldėsi už taiką Ukrainoje.