Lietuvos kariuomenės Ordinariatui 25-eri

Brangūs broliai ir seserys Kristuje,

Šiandien Šv. Ignoto bažnyčioje susirinkome ne tik melstis, bet ir dėkoti už 25-erius metus, kuriuos per Kariuomenės ordinariatą Bažnyčia visu savo svoriu, pašaukimu ir visa širdimi tarnauja Lietuvos kariuomenėje. Dievo Žodis, kurį ką tik girdėjome, tarsi pats pasirinko skambėti šios sukakties proga. Jis kalba apie ištikimybę, apie tiesų kelią ir apie tikrąją ramybę, kurią vien Dievas gali suteikti.

Evangelijoje girdėjome, kaip Jėzus, priartėjęs prie Jeruzalės, pažvelgia į miestą ir pravirksta: „O kad tu šiandien suprastum, kas tau atneša ramybę!“ (Lk 9, 42). Šiuos žodžius jis ištaria prieš žengdamas į kančią. Tačiau Jėzus verkia ne dėl savęs. Jis verkia dėl miesto. Dėl žmonių. Dėl tautos, kuri nepajėgė pamatyti, iš kur kyla tikroji taika.

Šiandien mes turime drąsos šiuos žodžius išgirsti tariamus Lietuvai, mūsų kariuomenei, mūsų kariams. Ir turime drąsos prašyti Viešpatį: „Parodyk mums tai, kas atneša ramybę Lietuvai, mūsų kariams, mūsų šeimoms ir mūsų Tėvynei.“ Šios Mišios – tai būtent tokia malda.

Pirmasis skaitinys pasakoja apie Matatiją, kuris, patyręs spaudimą ir prievartą, sako: „Nors visi kiti paklustų […], aš ir mano sūnūs laikysimės sandoros.“ Tai moralinės drąsos liudijimas. Tai balsas, kuris sako: teisingumo negalima išduoti net tada, kai visi kiti tyliai pasitraukia.

Mūsų tautos istorijoje visada atsirasdavo žmonių, kurie sakydavo „ne“ blogiui, net kai tas „ne“ kainuodavo laisvę ar gyvybę. Vienas iš pirmųjų kariuomenės kapelionų, buvęs Lietuvos kariuomenės vyriausiasis kapelionas monsinjoras Alfonsas Svarinskas, dar prieš Ordinariato įsteigimą savo gyvenimu liudijo tą patį Matatijo principą: „Dėl ištikimybės Dievui nesiderama. Ištikimybe yra gyvenama.“ Jo gyvenimas ir drąsa buvo tyli, bet galinga žinia kariams: jėga turi būti tarnaujanti, o galia – atsakinga.

Mūsų istorijoje yra nuostabių tokios tarnystės pavyzdžių. Šv. Rapolas Kalinauskas – sukilėlis, Sibiro kankinys ir karmelitas – jungia kario drąsą ir vienuolio ramybę. Jis primena: laisvė prasideda širdyje, ne tik mūšio lauke. Pal. Teofilius Matulionis – Lietuvos kariuomenės vyriausias kapelionas, vyskupas, nepalaužtas kalėjimų, kankinimų, tardymų, – rodo, kad tikrasis autoritetas gimsta iš ištikimybės, o ne iš galios. Pal. Mykolas Sopočko – Gailestingumo apaštalas, karo kapelionas ir šios Šv. Ignoto bažnyčios atstatytojas – liudija, kad Dievo gailestingumas turi būti nešamas ten, kur žmonės rizikuoja dėl kitų. Visų jų gyvenimai yra kariuomenės dvasinės kultūros dalis – jie yra ne atskiri pavyzdžiai, bet kariai tarp šventųjų ir šventieji tarp karių. Džiaugiamės, kad per šiuos 25-erius metus gavome pastarųjų dviejų šventųjų relikvijas, kurios ne tik puošia mūsų bažnyčią, bet ir teikia jų užtarimo artumą.

Šiandien psalmės žodžiai byloja: „Kas tiesiai žygiuoja, tam parodysiu Dievo išganymą“ (Ps 50).  Kariai supranta šį vaizdą labai konkrečiai: žygiuoti tiesiai – tai žygiuoti tvarkingai, tiksliai, kryptingai.  Bet Dievas kalba ne tik apie žingsnius rikiuotėje aikštėje. Jis kalba apie gyvenimo kryptį:
apie sąžinės tiesumą, teisingą žvilgsnį į žmogų, ištikimybę duotam žodžiui. Šios psalmės žodžiai tampa liudijimu: kapelionai per 25-erius metus žygiavo kartu su kariuomene  ne tik kareivinėse, bet ir širdies fronte, padėdami išlaikyti kryptį, kai pasaulis siūlė lengvesnius, bet klaidingus kelius.

Evangelijoje Jėzus verkia dėl Jeruzalės ne todėl, kad miestas neturi kariuomenės, gynybos ar sienų. Jis verkia todėl, kad miestas nepažino Dievo duodamos taikos. Tai ne sentimentali žinia. Tai – tikrovė. Kariuomenė gali apsaugoti sienas. Bet tik teisingumas, tiesa ir dvasinis stuburas apsaugo tautos širdį.

Kariškio paradoksas yra didžiulis: žmogus, kuris labiausiai ruošiasi karui, yra tas, kuris labiausiai trokšta taikos. Ordinariatas jau 25-erius metus primena kariuomenei, kad taika nėra tik saugumo architektūra. Ji turi dvasinį matmenį: be teisingumo ir tiesos valstybė tampa pažeidžiama net ir su stipria gynyba. Tai galima vadinti „vidine atsparumo kultūra“.

Nuo pat Ordinariato įsteigimo, remiantis Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto susitarimu, kariuomenės kapelionai buvo ten, kur buvo kariuomenė: misijose Balkanuose, Afganistane, Afrikoje bei kitur; išlydėdavo išvykstančius ir palaikydavo grįžusius karius, buvo kartu su jais pratybose laukuose ir poligonuose; budėjo ligoninėse šalia sužeistųjų ar sergančių; lankėsi šeimose, dalijosi jų džiaugsmais, guodė sunkią valandą. Per šiuos 25-erius metus kapelionai ne tik ruošė karius ir jų šeimos narius sakramentams ir juos teikė, bet ir buvo karių mokytojai bei sąžinės ugdytojai. Jie kūrė kariuomenėje kultūrą, kurioje jėga tarnauja žmogui, o ne žmogus – jėgai.

Šiandien dėkojame pirmajam Ordinariato vyskupui Eugenijui Bartuliui bei visiems kapelionams, kurie per tuos metus tarnavo Lietuvai ir jos kariams. Prisimename ir tuos, kurie jau iškeliavo pas Viešpatį – buvusį vyriausiąjį kapelioną pulkininką Juozą Gražulį ir karo kapelioną kun. Petrą Kavaliauską. Tai kasdieniai, tylūs, bet galingi šviesuliai, kurie per savo tarnystę formavo kariuomenės dvasią. Kariuomenė saugo tautą iš išorės. O kapelionai per Ordinariatą saugo tautą iš vidaus. Ši misija yra būtina mūsų nacionaliniam atsparumui.

Šiandien Europa nerami. Ukrainos kančia kasdien primena taikos kainą. Tačiau taip pat primena ir tai, kad dvasinė stiprybė ir moralinis aiškumas yra tokie pat svarbūs kaip gynybiniai pajėgumai. Ordinariatas ir ateityje turi padėti kariams būti drąsiems, bet ne kietakakčiams, būti stipriems, bet ne žiauriems, būti pasirengusiems ginti, bet pirmiausia – ginti tiesą ir žmogų. Tikėjimas yra mūsų nacionalinio saugumo dalis. Tauta, kuri pamiršta Dievą, praranda kryptį. Tauta, kuri pasitiki Dievu, tampa stipri.

Jėzaus žodžiai šiandien skamba kaip meilės ir rūpestingumo kupinas žodis Lietuvai: „Jei suprastum, kas tau atneša ramybę.“ Taika ir ramybė ateina iš Dievo, iš tiesos laikymosi, iš teisingumo, iš atgailos, iš drąsos būti ištikimiems net tada, kai pasaulis verčia elgtis kitaip.

Mūsų Ordinariato bažnyčios ir koplyčios, atstatytos ir pastatytos kapelionų pastangomis ir maldomis, tebūna ir toliau namai kariams, jų šeimoms ir visai kariuomenei. Tegul Dievas laimina kitą Ordinariato gyvavimo ketvirtį – vadovaujant ne tik ginklui, bet ir širdžiai.

Amen.