Kristaus Visatos Valdovo ir Lietuvos Kariuomenės diena. Arkivyskupo Gintaro Grušo homilija

Brangūs kariai, brangūs broliai ir seserys Kristuje,

šiandien, švenčiant Kristaus Visatos Valdovo iškilmę ir Lietuvos kariuomenės dieną, Dievo
žodis kviečia mus pažvelgti į Kristų kaip į tikrąjį visatos Valdovą ir paklausti savęs: kaip ir
kam mes renkamės tarnauti?

Šventasis Ignacas Lojola savo Dvasinėse pratybose siūlo apmąstyti dvi vėliavas – rinktis iš
dviejų kariuomenių. Vienoje pusėje stovi kariuomenė su piktojo vėliava, viliojanti garbe,
lengvu keliu, greita sėkme, turtais ir valdžia. Ji žada patogią tarnystę, beveik be
pasiaukojimo, kur viskas klostosi taip, kaip žmogus nori. Tačiau Ignacas perspėja: ši
kariuomenė, kad ir kaip patraukliai atrodytų pradžioje, yra pasmerkta visiškam
pralaimėjimui. Jos pažadai tušti, o jos kariai – nors trumpam gali atrodyti triumfuojantys –
galiausiai viską praranda.

Kitoje pusėje stovi kariuomenė su Kristaus vėliava. Po šia vėliava kviečiami stoti tie, kurie
yra pasirengę atlikti pačius žemiausius darbus, gyventi paprastai, nesitikėti didelės garbės ar
pripažinimo ir neretai net būti nesuprasti. Tai sunkus pareigos ir ištvermės kelias. Tačiau
Ignacas sako: ši kariuomenė laimės. Tie, kurie stoja po Kristaus vėliava, dalinsis Jo pergalės
džiaugsmu ir laisve. Šie kariai laimės ne tik šio pasaulio gyvenimą, bet ir amžinąją garbę
Dievo karalystėje. Todėl Ignacas klausia kiekvieno: prie kurios vėliavos tu stoji? Kurioje
kariuomenėje nori tarnauti?

Šiandien šis klausimas skamba ypač aiškiai, nes girdime Dievo žodį, kalbantį apie valdžią ir
tarnystę. Samuelio knygoje pasakojama, kaip izraelitai patepa Dovydą karaliumi,
pasirinkdami jam tarnauti ir jį sekti. Tačiau Dovydas yra karalius ne tam, kad būtų
stipriausias ar įtakingiausias, – jis karalius todėl, kad Dievas jį pašaukė tarnauti tautai. Tikroji
valdžia Dievo akyse yra tarnystės valdžia – ji ne verčia, o gina; ne dominuoja, bet kelia; ne
plėšia, bet dovanoja.

Toks yra Kristus – tikrasis Dovydo Sūnus. Jis valdo ne per riksmą ar fizinę galią, bet per
meilės jėgą ir tiesos šviesą. Į savo karalystę Jis įžengia ne ant žirgo, bet ant kryžiaus. Ir
pirmasis Jo karalystės pavaldinys yra nusikaltėlis, sušukęs: „Viešpatie, prisimink mane, kai
ateisi į savo karalystę“ (plg. Lk 23, 42). Kristus išgirsta šį maldavimą ir atsako gailestingumu.
Tai Karalius, kuris išgelbėja, o ne pasmerkia; kuris atleidžia, o ne sunaikina; kuris valdo
dovanojančia meile, o ne prievarta.

Tokia valdžia taip pat kviečia kelti sau klausimą: ar aš noriu būti Kristaus kariuomenėje? Po
kuria vėliava esu pasirengęs stovėti ir gyventi? Tai klausimas visiems krikščionims, tačiau jis
ypač aktualus tiems, kurie tarnauja Lietuvos kariuomenėje. Kario tarnystė ir Kristaus
Karalystė turi bendrą giją – abiem atvejais žmogus kviečiamas aukoti save už kitus.

Psalmė ką tik priminė: „Į Viešpaties Namus džiaugsmingai keliaukim“ (Ps 121). Piligrimystė
į Jeruzalę buvo ne tik kelionė – tai buvo krypties pasirinkimas. Kariui šis žodis yra labai
aiškus. Žygiuoti į Viešpaties namus reiškia žengti tiesos, teisingumo ir pareigos keliu.
Lietuvos kariuomenė yra tokios kelionės pavyzdys: ji primena visai visuomenei, kad gerovė
ir saugumas nėra duotybė. Reikia pasiaukojimo, drausmės, atsakomybės ir pasirengimo stoti
už tai, kas teisinga. Karys yra tas, kuris pirmas rodo, ką reiškia trokšti pergalės ne iš
ambicijos, bet iš meilės Tėvynei ir artimui.

Apaštalas Paulius šiandien taria: „Dievas mus perkėlė į savo mylimojo Sūnaus Karalystę“

(plg. Kol 1, 13). Tai reiškia, kad gyvename dviejų tikrovių sankirtoje. Viena – matoma:
geopolitika, gynyba, drausmė, valstybės saugumas. Kita – nematoma: kova dėl žmogaus
širdies, kova tarp tiesos ir melo, ištikimybės ir išdavystės, meilės ir neapykantos. Kristus yra
abiejų tikrovių Valdovas. Ir tik tada, kai leidžiame Jam būti mūsų širdies Karaliumi, tampame
tikrai laisvi.

Lietuvos karys turi dvigubą misiją. Jis saugo valstybės sienas, bet taip pat yra kviečiamas
saugoti žmogaus orumą – saugoti tą, kuris kenčia, yra silpnesnis, pavargęs. Kristaus
Karalystė primena, kad net karo realybėje teisingumas ir žmogiškumas yra ne prabanga, o
būtinybė. Karys yra stiprus ne tada, kai naikina, bet tada, kai gina.

Ignaciškoji išmintis klausia: kuriam Karaliui tu tarnauji? Kurią vėliavą nori nešti? Ar esu
pasirengęs aukoti savo laiką, jėgas, patogumą, kad būčiau tiesos, teisingumo ir taikos pusėje?
Ar esu pasirengęs gyventi taip, kad mano gyvenimas būtų pergalės – Dievo pergalės –
ženklas?

Lietuvos kariuomenė yra visai visuomenei priminimas, kad tikrasis gyvenimas reikalauja
apsisprendimo. Karys negali stovėti „per vidurį“. Jis turi žinoti, kur yra jo pozicija, kokią
žemę jis gina ir dėl ko yra pasiryžęs aukotis. Lygiai taip ir krikščioniškas gyvenimas nėra
neutrali zona. Jėzus kviečia: sek Mane, tarnauk Mano Karalystei, gyvenk Tiesoje. Tik tada
tampame Jo kariuomenės dalimi – kariuomenės, kuri kovoja ne su žmonėmis, o su blogiu;
kariuomenės, kuriai vadovauja ne žemiškas valdovas, bet Visatos Valdovas.

Šiandien paprašykime Kristaus, kad Jis būtų mūsų širdies Karalius. Kad Jo Karalystės
principai – tiesa, teisingumas, ramybė ir gailestingumas – taptų mūsų kasdienybės gairėmis.
Tegul kiekvienas karys, kiekvienas vadovas ir kiekvienas iš mūsų šiandien kartu su geruoju
latru drįsta ištarti: „Viešpatie, prisimink mane, kai ateisi į savo Karalystę.“

Ir tegul Viešpats prisimena Lietuvą, jos kariuomenę ir visus, kurie tarnauja taikos labui.
Tegul Jis veda mus po savo vėliava – ta vėliava, kuri veda į gyvenimą, ne į mirtį;
į tiesą, ne į melą; į meilę, ne į neapykantą; į pergalę, kuri ne griauna, bet stato.

Amen.

https://play.telia.lt/tv/40828609/Lietuvos-kariuomenes-diena-Sv-Misiu-tiesiogine-transliacija-is-Vilniaus-Sv-Ignoto-baznycios-1